Erla

Nedidelis miestelis. Jo viduryje stovi didelis monolitas. Dieną iš jo galima įžiūrėti sostinės bokštus.

Staiga prie monolito atsirado Alice bei Piers. Buvo naktis, taigi niekas nieko nepastebėjo. Alice sugrįžo prie Piers iš kitos monolito pusės.
- Kažin, kur mes? - Paklausė besižvalgydama.

Piers pradėjo lėtai suktis aplink savo ašį apžiūrėdamas aplinką.
- Nė neįsivaizduoju...
Apšalęs sumurmėjo.
- Tavo brolis.
Prisiminęs vėl prabilo.
- Kur jis keliavo?

Alice pakėlė veidą žiūrėdamas į dangų ir galvodama.
- Na... Tiksliai negaliu pasakyti, bet jis visad kalbėjo apie tai, kaip norėjo pamatyti pasaulį. Ypač jis visada norėjo tyrinėti senovės raštus. Manė, kad būtent iš senovės raštų sužinos apie tai, kas glūdi salos viduryje, galbūt ir kokia magijos paslaptis. Jis visad kartodavo "viskas susieta". - Mergina bandė prisiminti ką nors, kas dar galėtų pagelbėti.
- Taip pat jis visad kalbėjo apie vidines teritorijas. Kartais juokais, ar bent jau man atrodė, kad juokais, pakalbėdavom kuri iš trijų žinomų vidinių tautų įdomiausia. Dykuma iš kart atkrenta. Lieka kalnai arba miškas. - Ji staiga nutilo susimąsčius.

Baigusi pasakoti apie brolį su šiokiu tokiu nerimu apsižvalgė.
- Jei žinočiau, kokios mes tautos teritorijoje, gal ir galėčiau pasakyti ką nors daugiau. Reiktų tai greit išsiaiškinti, nes toli gražu ne visos tautos draugiškos viena kitai.

Piers linktelėjo merginai baigus kalbėti.
- Tavo tiesa.. reiktų rasti ir kokį vandens šaltinį atsigauti..
Piers pradėjo iš lėto eiti tačiau netrukus sustojo.
- Kuria kryptimi traukiam?

Alice apsižvalgė. Tada gūžtelėjo pečiais.
- Nė neįsivaizduoju. Galbūt paieškokime didžiausio čia esančio pastato? Tokiuose miesteliuose tai dažniausiai būna arba mero namas arba taverna. - Bet ji atrodė neįsitikinusi dėl to.
- Gal turi kokių kitų minčių?

- Na kaip sakiau pirmiausia norėčiau surasti vandens šaltinį.
Šyptelėjo merginai.
- "Jei nežinai kur eini. Nesvarbu kur eini".
Tarstelėjo ir pradėjo žingsniuoti betkuria kryptimi.

Mergina šyptelėjo nuo tokių žodžių, gūžtelėjo pečiais ir nusekė Piers.

Piers bežingsniuojant šonuose matėsi nedideli nameliai. Tai buvo labai mažas miestelis. Negrįstas kelias kirto visą miestelį ir tęsėsi nežinia kur į abi puses, nes jį prarijo tamsa. Viename dviejų aukštų pailgos formos name pro langus sklido šviesa. Netoli monolito akims po truputį priprantant prie tamsos jau galima buvo įžiūrėti šulinį. Kažkur tolumoje lojo šuo, bet nesimatė iš kur, nes garsas sklido iš toliau, tarp namelių, kuriuos skyrė siauros vingiuotos gatvės. Buvo ramu.

Piers palikus teritoriją šuo nustojo loti.