Miško glūduma

-Neee nu šakės
Pradėjo juoktis, išvydusi sesers perbalusį veidą. Pati paėmė ją už rankos.
-Užsimerk. Pravesiu pro juos.
Patogiau pasitaisė savo paltą, kur buvo susukti pelenai ir nusitempė sesę per tą keistai vingiuotą kelią.

Išgirdusi jos juoką norėjosi trenkt jai iš kumščio į pilvą, kad suvoktu kaip ji jaučiasi, tačiau tam neturėjo jėgų, gal ir pastaroji kova ir dabartinis oro slėgis prisidėjo prie jos padėties. Darė, kaip liepiama ir leidosi tempiama per jau mintyse prakeikta taką stengdamasi viską laikyti savyje.

Greit merginos priėjo laukymę. Jos kraštai buvo juodi, kuo arčiau vidurio, tuo daugiau buvo kruvinų dėmių, kol prie pat medžio, stovinčio viduryje žemė buvo raudona. Pats medis buvo didesnis už kitus, kuriuos jos iki šiol praėjo. Vos joms pasiekus laukymę medžiai už jų supynė šakas į tvirtą, spygliuotą sieną, užblokuodami takelį. Didžiajame medyje, tarp šakų sujudėjo kažkoks padaras. Kas toks - nesimatė. Išėjimo iš laukymės nebuvo.

Medis:

Išsivedė sesę į laukymę ir susiraukė. Matydama šiokį tokį prašviesėjimą tikėjosi, kad jos pagaliau išėjo iš miško, bet pasirodo klydo. Sukosi atgal, kad grįžtų iš kur atėjo, bet prieš pat akis medžių šakos susipynė ir negana to dar atstatė savo spyglius.
-Dabar jau gali atsimerkti. Zigzagai baigėsi...
Nužvelgė visą laukymę. Kelio toliau nesimatė. Tik tas kruvinas medis. Tačiau betiriant jį žvilgsniu kažkas ten sujudėjo. Iš karto sugriebė durklo rankeną.

Pagaliau sustojus ir paliepus sesei atsimerkė, tikėdamasi, kad išėjo į plačią laukyme, tačiau tik išvydo spygliuotą medį, sutrikusi žvilgtelėjo atgal.
-Gal mes pasirinkom netinkama kelią?
Išvydusi užtverta kelią susiraukė.
-...tch...Spąstai?
Išgirdusi kažką sujudant tarp šakų išsitraukė savo kardus ir susikaupusi žvelgė, koks šįkart padaras iššoks.

-O tai buvo kur rinktis?
Prunkštelėjo ir nepatenkinta nusispjovė.
-Bet, kad tam medy kažkas gyvena, tai faktas. Gal jis žino kelią iš čia?

Nusipurtė prisiminus pūlingą taką.
-Ir dar drįsta nepasirodyti!
Šūktelėjusi priėjo arčiau medžio ir iškėlė savo kardą nusitaikydama į šakas.
-E! Kas čia per velniava?! Gal man į medį įsiropšti? Ar tiesiog tave nuleisti ant žemes kartu su juo?!
Vis toliau vis garsiau šaukė su vis griežtesniu tonu, o gal tiesiog visa tai ją jau pradėjo užknisti ir siutinti. Su paskutiniais žodžiais pradėjo spardyti medžio kamieną.

Pro šakas pasirodė keisto katino galva. Apsižvalgęs jis visas išėjo ant šakos. Ten pąsiražė.
- Kas čia kelia trrrriukšmą... - Sumurkė. Balsas buvo lėtas, gilus, skambėjo visur aplink(link). Katinas baigęs ražytis atsisėdo ant galinių kojų, vis dar ant šakos ir pasuko savo akis į merginas - pirma į vieną, arčiau esančią, po to į kitą. Visą laiką ant jo veido neblėso dantyta šypsena.

Katinas:

Priėjo arčiau sesers.
-Katinas?
Iš pažiūros atrodė meilus, bet tas jo balsas vertė Luną šlykštėtis.
-Mums reikia į vidines žemes, arba bent kelio iš šito bruzgyno. - užvertė galvą į padarą ir uždėjo ranką ant Lukos peties, kad ši per daug nesidraskytų.

Išlindus katinui atšoko nuo medžio pasibaisėjus jo išvaizda.
-Monstras!
Sesei uždėjus ranką ant peties kiek nusiramino tačiau jo balsas kėlė dar daugiau neigiamu emocijų.
-Gal tave reikia nudobti, kad išsisklaidytu šie burtai?
Pradėjo mosikuoti vos ne jam prieš nosį vienu iš savo kardų.

Katinas atrodė pralinksmintas.
- Nudobti? Mane? - Vėl tingiai pasirąžė.
- Ar jūs bandote nudobti viską savo kelyje? - Medis sulingavo, visas traškėdamas ir pakeldamas šaką su katinu aukščiau. Katino tai nė kiek netrikdė. Jis tik murkdamas pasitrynė į šalia atsidūrusią šaką.
- Darrrrrykit ką nooooooorit. Kaip matau jūs nenusiteiiiikusios bendradarbiauuuuuti. - Pasakęs tai atsigulė ant šakos ir užmerkė akis.

Iš katino kalbos suvokė, kad grasinimai čia nepadės. Kreivai sužvairavo į įsiplieskusią sesę.
-Kis kis kis... mielasis m..m...murka... - atrodė tuoj pasidarys blogą nuo tokių žodžių. - Katinėli, padėk mums iš čia išsineždinti
Vis dėlto tokios meilios kalbos nedžiugino Lunos ir ji kone švokštė pro dantis.

Pagavusi sesers žvilgsnį gavo nusiraminti. Paslėpusi ašmenis sukryžiavo rankas po krūtine akivaizdžiai nepatenkinta katino valdžia. "Kada nors...kada nors...aš užsiundysiu monstra šunį". Pakėlusi galvą į katiną išsišiepė nuo savo minčių.
-Mums tik reikia atsakymu, o gal net pagalbos, priklauso kokioje dabar esame situacijoje ir daugiau tavęs netrukdysim.

- Ir kodėėėėl turėėėčiau jums padėėėėti? Kokia man iš to nnnnnauda? - Paklausė katinas pramerkęs vieną akį. Jam buvo nė motais meilikavimas, tik grasinimai nepatiko, ne tada žmonės nebuvo linkę derėtis, o tik galvodavo, kad yra pranašeni už visus ir greit pradėdavo mosikuoti ginklais.

│Hp: 18│
│Attack: 1x weak│
│Skill: Ancient Spirit - šis padaras yra senovinė dvasia - jį užmušus jis anksčiau ar vėliau grįžta į pasaulį(tai gali būti po kelių valandų(ar net minučių), bet gali būti ir po kelių tūkstantmečių(ar net ilgiau) ir bet kas per vidurį)│
│Skill: Body of Thought - gali keisti kūno formą, jei to labai reikia arba nori. Nenužudžius jo per vieną ėjimą jam pilnai pasipildo hp.
│Skills:?│

-O kokios tu dar ieškai naudos, sėdėdamas šitam medyje? Negi tau dar ko trūksta?
Spoksodama į besiražantį katiną, suvokė koks jo laibas kūnelis ir būtų per daug nesąžininga jį nudėti.
-Pasvarstyk iš kitos pusės: jei padėsi, atsikratysi dviem įkyruolėm ir toliau galėsi tingiai vartytis tarp tų šakų.

Šįkart mergina kantriai tylėjo, bet jeigu nebūtu pirmiau prakalbusi jos sesę, būtų jį jau apmėtusi ašmenimis.

Katinas toliau gulėjo, viena akimi stebėdamas merginas. Jis kažką svarstė.
- Visiems visada kažko trūūūūūūksta. Kažko reiiiiiikia. Matot šią vietą? Ji viena iš keturių tokių miške. Kiekviena atstovauja kokiai nors nuodėmei. Kokiai nors blogybei. Šis medis - skausmas. Aš - tinginnnnys. Bet jūs man patinkat. Padėsiu, bet pirma norėsiu sutarties. Tai dėl sapnų. Tik ten aš jaučiuosi gyyyyvas. Čia aš prakeiktas. Sujungtas su medžiu. Apribotos galios. Tik sapnuose galiu judėti nevaržomas. - Po truputį subtiliai suko link savo pasiūlymo. - Prieš tai žinokit, kad tai bus naudinga abiem pusėm.

Klausydamasi katino pradėjo juoktis, bandė dar save tramdyti prisidengdama burną delnu, tačiau jam baigus, jau rietėsi iš juoko.
-Turit... geeeeeera hu-moro jausmą!
Šūktelėjo tupinčiam medyje nubraukdama pirštu ašarą, ištryškusios nuo per didelio juoko kiekio.
-Sumąstėt apsėsti mus? Įgauti valdžią? Kūną?
Pradėjo klausinėti tiesdamasi, bet dar šypsena nedingo iš jos veido.
-Kažin kiek čia jau buvo užklydusiu, o jūs dar tame pačiame medyje.
Žvilgtelėjo atgal į užtverta kelia. Nelaukė atsakymu tik demonstratyviai pradėjo eiti aplink medį sukryžiuodama rankas už sprando ir nužiūrėdama jų "užkalbėtoją".
-Nesam dėl nieko užtikrintos. Neduodat mums jokių garantijų. Kokia mums nauda? Kiek užtruksit mūsų sapnuose? Ir kaip mus tai paveiks? Kaip jums tas triukas pavyks? Ir ar galėsim jus išspirti kai norėsim? Ar neužsiliksit per ilgai?
Klausant pradėjo lankstyti pirštus ir pagaliau sustojus vėl priešais jį, paslėpė rankas už nugaros toliau šypsodamasi.
-Matot, čia daug klausimų kyla. Jei norit susitart su sesutėmis, gausi viską daug aiškiau papasakoti, kitaip...
Apsidairiusi trūktelėjo pečiais
-Pačios sau prasikirsim kelia.

Katinas atsistojo ant šakos. Dabar jau abiem akim sekė kalbančią merginą.
- Norėjau tik sužinoti, ar susidomėjot. Apsėėėsti? Ne, kokia man iš to būtų nauda. Man ribotas žmogaus kūnas niekad nepatiko. Jo reikia tik tiems demonams, kurie kitaip nesugeba ateiti į šią pusę, šį pasaulį. Aišku, yra ir tokių, kuriems tai tiesiog patinka. Aš tik noriu keliauti kartu, o tam man reikia prisikabinti prie ko nors sapnų. Šis medis... Jis amžinai sapnuoja. Košmarus. Jis sugeria visą miško skausmą ir sapnuoja siaubingus košmarus. Prasikirsti kelią lauk? Na, štai paskutinis bandęs. - Jo akys nukrypo į kaulų krūvą su mechete rankoje, gulinčią laukymės pakraštyje. Tada atgal link merginos.
- Jei keliaučiau kartu, galėčiau būti vedlys bei pagalbininkas, beje, kaip senovinė dvasia žinau daug įvairiausių dalykų. Aš galėčiau tipenti šalia, arba pasislėpti sapnuose. Įsėlinti į aplinkinių sapnus. Jūs mane taip pat galėtumėte sutikti, kai pačios sapnuosit. - Kalbėjo nebenutęsdamas žodžių, balsas pasikeitė. Prieš tai girdėtas balsas atsiskyrė nuo katino, nugrimzdo į murmesį, tada visai nutilo. Pasirodo, šis balsas sklido iš medžio. Dabar girdėjosi tikrasis pačio atsiskyrusio katino balsas. Jis buvo panašus į murkimą, ypač kai katinas nutęsdavo kurį nors garsą.

Išgirdusi apie sapnus nutilo ir susimąstė. Žvelgdama į žemę sau po kojomis, klausėsi sesers ir katino. Galiausiai viskam nutilus, pakėlė akis į padarėlį. Jaukiau jautėsi netgi prie to kraupaus balso, nei dabar girdėdama meilų murkimą.
-Dabar tu mums padlaižiauji?
Suraukė nosį, bandydama perprasti katiną.
-Na, mums vedlio tikrai reikia... bet paskutiniam nekaip baigėsi. Nebijai, kad su mumis pavojinga tau keliauti? Turėtum iš to medžio žinoti, kad pasaulis nėra toks mielas ir pukuotas kaip įsivaizduoji. Tuo labiau tokiai trapiai "senovinei dvasei"
Dabar sužvairavo į sesę. Nenorėjo priimti sprendimo už jas abi ir keistai nežinojo kaip elgtis, bet buvo nusiteikusi priimti katino pasiūlymą.

Nenorėjo sutikti ir būti apsėsta, tačiau sese kalbėjo teisingai, joms reikėjo vedlio, bent pokolkas. Jai atsisukus, tik trūktelėjo pečiais, nes nebuvo apsisprendusi pilnai, o skubotų sprendimų nesinorėjo daryti.

- Padlaižiaaaauti? - Paklausė nustebęs. Balsas toliau skambėjo kaip murkimas. Panašu, kad tai buvo jo normalus balsas. Balsas girdėtas iš pradžių vis dar šnabždėjo kažkur aplinkui, lyg sklistų iš pačios laukymės arba medžio.
- Iš kur tai ištraukėt? - Jis atrodė įsižeidęs.
- Nenorit šio pasiūlymo, pasilikit ir bandykit pačios ištrūkti. Iš tiesų visai įdomu stebėti mirtinguosius bandančius pasprukti, galvojančius, kad yra gudresni už šimtus kitų patekusių čia iki šiol ir manančius, kad būtent jiems pavyks. Dar niekam nesu to siūlęs iki šiol, bet jūs man kažkodėl patikot. Dėl pavojaus nesijaudinkit. Bet darykit kaip norit. - Viena aukštesnių šakų nusileido žemiau. Katinas ant jos užšoko. Šaka vėl pakilo, užkeldama padarą aukščiau į medį ir paslėpdama jį.

-Tch.. matai dar ir įsižeisti moka
Nepatenkinta suspyrė į medžio kamieną, kada katinas pasislėpė.
-Bent jau bandytum mus įtikinti, jei jau, kaip sakei, patinkam. Suprask, kad nekazdien su kažkuo planuoji dalintis sapnais. Reikia garantijų!
Užvertė galvą į tą šaką.
-Lengviausia pasakyti "jei nenori..."
Pavartė akis ir nusisuko nuo medžio. Susidėjo rankas ant krūtinės bei įsmeigė žvilgsnį į užtvarą priešais.

Kol Luna kalbėjo, Luka pridėjusi ranką prie kaktos pradėjo dairytis į šalis, tarsi ruošdamasi pabėgimo planui.

Katinas vėl iškišo galvą.
- Kodėl turėčiau bandyti jus įtikinti? Blogiausiu atveju norėdamas ištrūkti pasnausčiau čia dar kelis metus, kol koks nelaimėlis vėl čia užklystų. O jis tikrai sutiktų su tokiu pasiūlymu. Gyvenime nėra garantijų. Visad tenka rizikuoti. Jūs vis vien daug labiau rizikavot eidamos į miško tankmę, kol dar esat tokios... Trapios. Beje, nežinot, kad sudarius sutartį su demonu galima įgauti jėgų? Daugelis demonų už tai prašo sielos, leisti užimti dalį kūno ar panašių nesaaaaaamonių. Aš prašau labai paprasto dalyko. - Susidomėjęs stebėjo, ką merginos ruošiasi daryti.
- Ką? Bandysit prasikirsti kelią? Perlipti? - Spėliojo.

Šakų siena buvo labai tanki ir aukštą. Plyšiai buvo maži, tokie, kad vos pirštą įkišti tepavyktų. Bet ir tai būtų buvę sunku padaryti dėl aštrių, plonų, bet iš pažiūros labai tvirtų spyglių. Net įkišus pirštą, toliau nieko nepasiektum, nes pro plyšius nesimatė tolimesnės vietos - matėsi tik daugiau susivijusių šakų.