Laukai

Didžiuliai šviesūs laukai, apaugę žole.

Heledh dvasia atsirado čia. Dvasios akimis spalvos buvo kiek kitokios, taip pat blankesnės, aplinka priminė ne pavasariška, kokia visad buvo šviesos tautos valdose, o rudenišką. Visa tai dėl iškreiptų spalvų dvasios akimis. Taip pat atsidengė ir paslėptų dalykų - ji galėjo matyti magijos bei energijos sankaupas - tai vietos, kur vyksta keisti dalykai arba tarp pasaulių vaikšto sielos bei demonai. Taip pat matė kitas sielas. Šiuo metu galėjo pamatyti tik vieną dvasią - toliau ant kalvelės stovinčią, ir ją stebinčią dvasią. Forma ji priminė žmogų, vyrą, bet aiškių bruožų neturėjo - tik mėlynas/pilkas akis. Kairėje buvo energijos sankaupa. Energijos sankaupa atrodė lyg spindintis sūkurys.

Heledh akimirką sutrikusi dairėsi aplink. tačiau stengėsi susgriebti. Pakėlusi ranką aukštyn ji pamojo sielai. Energios kamuolys ją taipogi traukte traukė, tačiau vis dar dvejojo eiti artyn jo.

Siela sujudėjo. Jis kažkaip mirguliavo, bet buvo sunku iš tiesų pasakyti per tokį atstumą. Niekas daugiau nepasikeitė.

Heledh žengė figūros link norėdama į ją geriau įsižiūrėti.

Dvasia tiesiog išsisklaidė ore. Tada vėl susiformavo Heledh šone.
- Kas tu? - Paklausė. Siela atrodė pasimetusi.

Heledh sustingo -Aš keliautoja ieškanti savo draugo.- tarė ramiai ir po lėto pasisuko į sielą.

- Ieškai draugo? Čia? - Dvasia vis dar atrodė pasimetusi.
- Bet mes mirę... Paklydusios dvasios, išplėštos iš kūno, bet giltinės nenulydėtos iki galo. Aš nebeturiu kūno... O galbūt turiu? Kur mes? Kaip aš čia patekau? - Dvasia išskydo link pabaigos, tapdama vos įžiūrimu rūko kamuoliu, kuris tik šiek tiek priminė žmogaus formą. Atrodo, toks išskydimas buvo susijęs su dvasios išsiblaškymu. Staiga vaiduoklis pažiūrėjęs į Heledh prisiminė, forma paryškėjo, vėl įgavo pakankamai aiškų žmogišką pavidalą.
- Užuodžiu prarajos tvaiką aplink tave... Ji kažkaip susijusi su tuo, kad atsidūrei čia. Tave užpuolė? Užbūrė? Patyrei neįprastą sužeidimą? Radai seną, neaiškų daiktą?

- kovojau su keistais padarais primenančius šešėlius, ir gavau juodą akmenį.- atsakė paprastai Heledh.
- nežinau kaip tu čia patekai, bet gal prisimeni paskutinį įvykį?-su šiokia tokia viltimi paklausė. Galvoje sukosi prarajos tvaiko frazė, ką ji tuo norėjo pasakyti, tačiau nedrįdo klausti, bijojo, kad siela vėl pradės blėsti.

- Aš... - Sumurmėjo dvasia, bandydama kažką prisiminti.
- Atsimenu karą... Atsimenu kraują... Atsimenu paskutinę žmonių karalystę... Dvikovą... Tada tamsą. Viskas suisimaišę, prisimenu lyg per rūką, lyg tai būtų pusiau užmirštas spanas. Bet tai nesvarbu. Nežinai, ar tavo kūnas gyvas? Atsiradai čia neseniai, taigi jis dar gali būti gyvas... Jei taip yra, tau į jį grįžti reikia nedelsiant. Kūnas be sielos negali išgyventi labai ilgai. Daugiausia porą naktų.

Heledh susimąstė tada vėl pakėlė į jį akį.
-gal kartais gali man padėti? turiu surasti pukuotą nedielį padarėlį su ginklais. Manau kad jau esu čia buvusi ir mačiau jo siluetą. Privalau jį pasiimti su savimi ir grįžti į gyvųjų pasaulį.

Dvasia atrodė susimąsčiusi.
- Kad ir kas tavo draugas, jo čia nėra. Aš nei tavęs, nei tavo draugo čia nesu matęs. - Dvasia įdėmiai pažiūrėjo į Heledh veidą, tada papurtė galvą.
- Tikrai nesu tavęs matęs iki šiandien. Jei esi čia buvusi, turi žinoti, kad tai labai pavojinga gyviesiems. Beje, kur tu dabar esi?

- Sėdžiu po medžiu, keliauju su grupe žonių, dabar ilsimes po užpuolimo.- Heledh nieko nelaukusi pridūrė klausimą- o buvai kadanors išvis sutikęs kokių kitų sielų? Ir kas tas energijos laukas štai ten?- parodė į prieštai matytą keistą šviesulį.

- Sutikau... Bet čia jų pasitaiko retai. Nežinau kaip retai, nes laikas čia bėga kitaip. Tas energijos laukas - tai magijos sankaupa. Seniau magai tokiose vietose statydavo savo tvirtoves, nes čia buvo galingiausi. Dabar jie nebemoka jų panaudoti. Tokiose energijos vietose dedasi keisti dalykai - siaučia amžini uraganai, niekad nepasirodo saulė arba atvirkščiai - visad šviesu. Ten gali degti amžina ugnis arba suktis amžinas vandens sūkurys. Ten gali augti medžiai tvirtesne už geležį žieve, arba net atgyti. Bent jau taip supratau iš dvasių pasakojimų, kad magai nebemoka jų panaudoti. Mano sutiktos dvasios mažai kalbėjo. Visi visą laiką minėjo kažkokią salą. Sakyk, ar regionas, kuriame mes dabar esam apsuptas vandens? Aš iki mirties čia nebuvau apsilankęs. Ar bent jau neprisimenu to. O galbūt buvau, tiesiog viskas pasikeitė per galybę metų.

-atleisk, tačiau aš nežinau tiesą sakant.- jos galvje dabar sukosi vien tik tas šviesos šaltinis. Net nepajautė kaip pačios kojos pradėjo ją ten nešti.

Dvasia uždėjo ranką Heledh ant peties, taip ją sustabdydama.
- Atsargiai. Nežinia, kad gali nutikti, jei prisiartinsi prie to daikto. Tau reikia grįžti į kūną. Ar žinai kelią?

Nuo heledh pirštų galiukų ėjo sidabrinė gija.
- žinau kelią.- atsakė nenuleisdama akių nuo to šviesos kamuolio.- gal ir tavo tiesa, tačiau dabar negaliu sustoti.Dėkui už pagalba. Ji dėjo kelis skubesnius žingsnius ir pasiekė šviesos kamuolį.

Dvasia dar bandė sustabdyti Heledh, kai mergina netikėtai vėl paėjo į priekį, bet nebespėjo. Heledh prisilietus prie šviesos jos sielą surakino kažkas - ji negalėjo judėti. Tada pajuto didžiulį energijos srautą, einantį per ją. Jis sukėlė stiprų skausmą visoje sieloje. Skausmas bei srautas stiprėjo, tol kol vaizdas dingo. Viskas dingo...