Apleistas malūnas

Vis toliau vis labiau jai norėjosi nuspirti betarškančias kaukoles. Netrukus išnirus klounui kilstelėjo antakį. Ko dabar laukti iš šio padaro? Šiek tiek erzino, kad iš jų buvo tarsi pasityčiota. Išgirdusi sesę nekaltai šyptelėjo trūktelėdama pečiais. Ką jau padarysi, smalsumas yra jos bloga yda.

Durys, kurias atidaryti bandė Piers buvo užrakintos.

Juokdarys tuo metu po truputį nustojo juoktis, žvalgydamasis tarp svečių. Tada papurtė galva.
- Kokie jūs nuobodūs. Kaip man jus pralinksminti, gal pažongliruoti? - Jis pradėjo žongliruoti tomis pačiomis kaukolėmis, tik greit pagriebęs iš kaulų krūvos pridėjo porą rankų, tada su savo koja į viršų paspyrė dar vieną kaukolę, kurią taip pat pridėjo prie savo žongliruojamo apskritimo, tada paspyrė į viršų dar vieną koją, kurią taip pat pridėjo prie apskritimo.

Rahadas tuo metu tingiai apsisuko atgal link laiptų į viršų.
- Nekreipkit dėmesio į šį juokdarį. Eime viršun. Ten yra šis tas vertingo, ko aš negaliu pasiekti.

Piers atsargiai laleido rūsio duris ir atsistojo. Nusprendė paklausyti katino nes pasidarė idomu kas gi ten yra.
- O kaip gi rusys?
Dar paklausė praeidamas pro juokdarį ir permesdamas jį žvilgsniu.

Papurtė galva išvydusi klouno triukus. Atsistojo, įsikibo sesei į parankę ir nusekė katiną. Ji ir pati ketino nebekreipti dėmesio į šitą dvasią, o keliauti kaip anksčiau laiptais aukštyn.

Leidosi tempiama sesers, nes klaunas jai atrodė beviltiškas. Nei atrakcija nei nauda.

Katinas pažiūrėjo į Piers.
- Rūsys užrakintas neveltui. - Atsakė paprastai, daugiau nieko neaiškinęs.

Klaunas tuo metu pastebėjo, kad jį visi ignoruoja. Jis nustojo žongliruoti, kaulai tarškėdami nukrito žemyn.
- Eikit toliau, palikit vargšą juokdarį vieną! Jums gi vis vien nusispjaut ant jo jausmų! Ant jo skausmo! Tiek gyvenau, teikia žmonėms džiaugsmą, o dabar... Visi tik nusispjovė ir užmiršo! Išmetė, kaip nereikalingą žaislą! - Pasakė labai teatrališkai ir dramatiškai.
- Juk jums neįdomu, nei kas tas jūsų draugas katinas, nei kur greitesnis kelias tolyn... Jums niekas neįdomu! - Jis pramerkė vieną akį, apsižvalgė. Tada grįžęs prie įprastinio savo būdo nusišypsojo.
- Bet jei persigalvosit aš būsiu čia. Dar bent kokį pusšimtį metų tikrai, kol burtai išsisklaidys. Kitas galbūt išprotėtų, bet ne aš! - Užbaigė su šauksmu. Rahadas ignoravo klauną ir užšokavo laiptais viršun. Juokdarys tuo metu nuskriejęs link maišų krūvos atidarė dar vieną maišą. Jame buvo uždara dėžutė, į kurią jis ir įlindo pro mažučiu plyšelius prie dangčio prasiskverbdamas lyg rūkas.

Timptelėjo sesę, kad neatsiliktu nuo katino. Tiesa pasakius, po tokio klauno monologo, nesinorėjo nei jo klausytis, nei sekti katinėlio. Jau iš seniau pradėjo kilti didesnės dvejones. Nuskambėję žodžiai "kelias tolyn" privertė ją tai garsiai pakartoti ir pažvelgti į Luną. Kelias į vidines tautas arba atgal pas baronus?

Girdėjo ką šneka klounas, bet stengesi į jį nekreipti jokio dėmesio. Žinoma dėl "kelio tolyn" kiek stabtelėjo, bet sesers trūktelėjimas privertė ją judėti toliau. Sužvairavo į Luką ir kreivai nusišypsojo. Dabar jos paseks katinuką, o jei ką juk tas klounas niekur nedings. Susiras jį išeidamos.

Piers besiklausydamas klauno net sustojo ir atsisuko į jį. Atitraukė akis tik jam dingus.
- Vargšė siel... O gal ir nelabai vargšė..
Sumurmėjo sau ir vėl patraukė paskui katiną užlipdamas viršun.

Antras aukštas buvo viskas, iki ko buvo galima nusigauti laiptais. Laiptų nuolaužos į kitą aukštą gulėjo išmėtytos aplink. Kad ir kaip būtų, kambarys nebuvo įprastas. Vienoje sienoje, už kurios galėj būti tik išorė buvo durys. Ant jų buvo simbolis - Džino lempa, iš kurios viršun kildamas ir paskui save palikdamas ugnies juostą kilo feniksas. Katinas nuėjęs prie tų durų pradėjo apie jas trintis, kaip bet koks paprastas katinas kartais daro, lyg norėdamas, kad žmonės jas atidarytų.

Piers taip ir knietėjo padaryti, tačiau delsė. Mat feniksas buvo ugnies ir atgymimo simbolis. Gal jos iškvies kažką? Vis gi sužiuro į seses. Ugnis - jų stichija. Nusprendė palaukti kol jos imsis kokio nors veiksmo, tuo metu kreipdamasis į katiną.
- Tai kažkas panašaus į portalą ar kaleimą..?
Lyg ir pats svarstydamas teiravosi.

Užlipo kartu su sese laiptais į tą antrą aukštą ir apsidairė. Betvarkė kaip ir verta buvo tikėtis. Pamačiusi besitrinantį katiną į duris, kurios jos manimu niekur neveda, priėjo ir jas pabandė atidaryti.
-Juk ten nieko nėra, katinėli

Betvarkė, kaip betvarkė, tačiau simbolis ją tikrai sudomino. Bet katinėlio elgesys, kėlė įtarimą.
-Staiga jis prarado kalbėjimo dovaną ir pradėjo elgtis, kaip jo pirmykštis.

- Nusibodo aušinti burną. - Trumpai atsakė iš tiesų nė nejudindamas katiniškos savo burnos.
- Ten slypi didelė galia ir galbūt turtai, bet reikia būti atsargiems. Aš negalėsiu ten eiti. Jei įeičiau įstrigčiau ten. Ta, kuri sudarė su manim sutartį taip pat įstrigtų. Kitiems pavojaus nėra. Jai irgi nėra, bent jau kol aš neinu drauge. - Aiškino ramiai laukdamas.
- Tai eisit ar sukamės atgal?

Jam iškart atsakius šyptelėjo žvelgdama į jį iš viršaus. Nors ir nepatiko jų sąjunga, tačiau geriau kalbantis katinėlis, negu paprastas. O ir šiaip, jam atsakius pasijuto šiek tiek valdžioj. Reiškia, klauso jos, kaip ir turėtų būti.
Jam užklausus pažvelgė į Luną pasimetusiomis akelėmis, nežinodama ar gali eiti su jais ar ne. O taip norėjosi merginai neatsilikti nuo savo sesers ir vėl patirti kažką linksmo, nors ir šį kartą galimybe apvogti svetimo namus (malūną).

Po katinuko kalbos pasisuko į sesę su klausiamu žvilgsniu. Ko ten eiti, jei Luna net netikėjo, kad iš vis būtų įmanoma kurnors patekti pro tas duris? Nebent tik į lauką.
-O ten būtina eiti? - ne tai, kad bijotų. Bet tiesiog nematė reikalo. Tačiau rankos nuo rankenos taip ir neatitraukė. Gal kiek smalsumo ir turėjo.

Kilstelėjo antakį, turbūt Luną vis dar išsiblaškiusi po praeitos kovos. Priėjusi arčiau sesers ir pridėjusi ranką jai prie ausies, pakuždėjo katinėlio žodžius:
-Didelė galia ir galbūt turtai...

Piers tiesiog stovėjo šalia ir nieko nesakė. Jam šiek tiek buvo gaila katino. Atrodė jog šiam atsibodo žmonių kompanija. Visgi durys kėlė smalsumą. Turtų jam nereikėjo, o ir galios nelabai, bet nuotykio naujo jis tikrai neatsisakys. Sunėrė rankas ant krutinės neatitraukdamas akių nuo durų.

Sesers šnabždesys Lunos veide prikėlė kreivą šypsenėlę. Mergina dar kiek nužvelgė visus susirinkusius ir atidarė duris [arba bent jau pabandė atidaryti]

Durys atsidarė be jokio garso. Už jų buvo koridorius kurio sienos buvo iš marmuro. Kokios spalvos buvo sunku pasakyti, nes sienose buvo galybė vitražinių stiklų. Koridoriaus gale matėsi oranžinės spalvos šviesa ir šiek tiek kažkokio plataus kambario.

Katinas viena akimi pažiūrėjo vidun.
- Nebūtina, galim apsisukti ir keliauti atgal. - Pasakė. Balse girdėjosi šioks toks smalsumas.

Vos sesei pravėrus duris išlindo iš už jos nugaros. Nustebusi nužvelgė koridorių pridėdama ranką prie kaktos. Apsidžiaugusi galimu geru radiniu, nieko daugiau nelaukdama stumtelėjo Luną į vidų kartu įeidama pati. Žvilgtelėjo į katinėlį piktu žvilgsniu
-O tu žiūrėk, kad neužsivertų durys.

Net išsižiojo, nes tikrai nesitikėjo už durų ką nors rasti. Pastumta sesers vos neišsitiesė ant grindų, todėl pabegėjo į priekį, gaudydama lygsvarą. O po to jau ir nebestabdė. Nubėgo per koridorių link tos keistos šviesos.

Vaikinas ilgai nelaukęs taip pat žengė į vidų. Dar prieš tai nužiūrėjo katiną bet greit akis patraukė margios šviesos. Piers aptilo. Visą laiką eidamas iš nugaros paprasčiausiai tylėjo.

Keliauninkam paėjėjus koridoriumi nemažą atstumą pradėjo vertis durys. Rahadas įsirėmė, bandydamas jas sustabdyti. Tai nepadėjo, jis toliau slydo. Staiga jis pradėjo keistis, virsdamas jau matyta kovine forma, bet ir to neužteko. Bandydamas išlaikyti duris atviras jis netyčia padėjo vieną leteną į koriduriu. Nuo šios iš kart pakilo garai ir ji stipriai nusvilo. Nuo to demonas šiek tiek atšoko atgal, leisdamas durims praslysti atgal. Iš paskutiniųjų katinas dar stengėsi išlaikyti duris. Prieš joms užsidarant dar buvo galima pamatyti kaip Rahadas didėja, virsdamas savo tikrąja galingo demono forma, bet durys buvo sutvirtinto magija, nes atlaikė, o jas tempianti jėga turėjo būti iš ties didelė. Prieš pat durims užsitrenkiant matėsi didžiulės Rahado letenos/nagai, kurios paskutinę akimirką pasitraukė. Viskas įvyko didžiuliu greičiu. Rahado pastangos durų nė nesulėtino - viskas atsitiko per laiką, kurio reiktų paprastai uždaryti duris.

Priekyje ryškėjo šviesa. Kambario viduryje ji buvo ypač ryški - ten degė kažkokia oranžinė ugnis, kuri ir ašvietė kambarį.

Stabtelėjo ir atsisuko atgal tik išgirdusi užsitrenkiančias duris. Caktelėjo liežuviu ir jau ramiu žingsniu patraukė link šviesos. Ugnies tautos atstovui ugnis nebuvo per daug ryški, bet Luna vis tiek pakėlė ranką prie akių.