Miesto vartai

Išsišiepė išgirdusi apie pavojų ir galimą didelį laimikį.
-Good.
Sunėrė rankas po krūtine ir mostelėjo galvą vartų link.
-Vesk mus pas tuos Aukštuosius.

Žmogus tapo dar blyškesnis, jei tai buvo įmanoma.
- J... Jūs įsitikinusi?... - Paklausė.
- M... Man dar... Dar palyginus gerai baigėsi, už tai... Kad pasakiau... kad pavargau... Kiti dažniausiai neišsisuka... Taip lengvai... - Pasakė žmogus.

Tylėdama tik sekė žmogystos veiksmus ir iš paniekos bei pasišlykštėjimo kreipėsi veidas.
-Neįdomu tavo istorija. Sakei padarysi bet ką, tai ir vesk kur mums reikia
Nusispjovė, nes nuo smarvės net kartu burnoje darėsi.

Žmogus pasisuko ir pradėjo šlubuoti į priekį, vartų link. Jo veido išraiška buvo sustingusi.

Vos sugavusi vyriškio reakcija iškart išsišiepė.
-Smagumėlis!
Įsikibo į Lunos parankę ir su smagia išraiška sekė Šuvai iš paskos.

Ėjo kartu su Luka, atidžiai stebėdama jų vedlį.
-Kad išvengtų pasimatymo su soul reaper'iu, pasiruošęs bet kam. Fek. Reikia jam antkaklio, kad nenuklystų kaip koks kvailas šuo.
Sumurmėjo panosėje nežinia sau ar sesei.
-Ei! Jei jau šlūbčioji, tai gal tau keturiom bus geriau šliaužioti?
Šūktelėjo vyriškiui.

Vyrui atrodo, pamišimas iš baimės buvo bepraeinąs.
- Ne, ponia. - Atsakė ir pradėjo eiti neberaišuodamas, nors sužeista koja tai vos atlaikė ir velniškai skaudėjo. Greit jie praėjo pro vartus. Sargyba į juo nekreipė dėmėsio.

Ėjo išpaskos žmogystos. Nors toks jo paklusnumas džiugino ir malonino širdį, bet vis tiek negalėjo atsistebėti

Besekant naująjį augintinį netrukus tarė nusivylusiu tyliu balseliu:
-Padėvėtas...