Šiaurės vakarų kalnai

Piers paleido stirną ir pats prisėdo ant žemės. Gaudydamas kvapą pakėlė akis į varną. Kiek paspoksojęs vėl atsistojo ir ėmėsi viso nešvaraus ir nuobodaus darbo. Pririnko šakų, susirado titnago skeveldrų, šiaip ne taip sukūrė lauželį. Kiek tuoliau nuo "stovyklos" išdarė stirną ir paliko ją kepti. Prabego gal trys valanods kol stirna spragsėjo virš ugnies. Tada pats vėl nusimetė rūbus ir atsigulė į vandenį atsigauti bei nuplauti prakaitą.

Buvo ramu. Naktis jau artėjo į pabaigą. Piers pasisekė, nes mėsos kvapas nepriviliojo jokių plėšrūnų. Šakoje, Peirs virš galvos vėl sukarksėjo varna. Nesigirdėjo, kaip ji ten atskrido, bet dabar ji ten tupėjo žiūrėdamas į Piers ir karksėdama.

Piers jau buvo bepradedantis užsnūsti po tokios sunkios nakties bet krūptelėjo vandenyje išgirdęs varną. Kadangi gulėjo ant nugaros varnos neteko ilgai ieškoti, ir taip prieš akis. Spoksojo į ją.

Padaras įžūliai spoksojo atgal į Piers. Tada vėl pradėjo kranksėti, net mojuodamas sparnais. Aplink buvo ramu. Bet ramybė buvo slegianti, nesmagi. Net vėjas dingo. Nesigirdėjo jokių natūralių miško garsų.

Piers kiek sunerimo ir lėtai pasikėlė iš vandens. Liko jame sedėti. Kol žvalgėsi aplinkui į varną nežiūrėjo bet po to akys grįžo vėl prie paukščio. Jam tai nepatiko. Išlipęs iš vandens priėjo prie merginos ir nestipriai ją sujudino.

Alice tik sumurmėjo per miegus. Varna nebesekė Piers. Viskas lyg ir iš tiesų nurimo, grįžus į stovyklą.

Piers kurį laiką užsispoksojo į merginos krutinę, mat galėjo atsipalaiduti dungus keistai užgulčiai. Papurtė galvą ir dar kartą sujudino merginą.
- Alice.. Kelkis. Jau rytas.

Ji dar kažką niurnėjo, bet greit atsibudo. Tada lėtai atsistojusi pasiražė. Iš už kalnų lėtai kilo saulė. Mergina nusibraukė lapus bei žoles, prilipusias prie jos rūbų.
- Aš einu nusiprausti - Pasakė ir nuėjo link kalnų šaltinio.

Piers pasiemė savo rūbą kuriuo buvo apklojęs merginą. Apsigaubė ir išsitraukęs peilį atsipjovė mėsos gabalą. Žiaumodamas jį nedrasiai atsisuko į upelio pusę kur turėjo praustis mergina.

Toliau girdėjosi tekančios upės garsai. Varna buvo kažkur dingusi. Pro medžius į stirnieną spoksojo iš kažkur atėjęs vilkas.

Piers kisltelėjo antakį. Pasukiojęs peilį rankoje sugniaužė jo rankeną stipriau. Žinojo kad jam tiek daug mėsos nereikia, bet gal plėšrūnas net to siekia. Nenuleisdamas akių nuo vilko atpjovė iškeptos stirnos koją. Užsimojęs sviedė ją vilko link.

Vilkas iš pradžių žiūrėjo į mėsą, lyg svarstydamas, ar saugu eiti artyn. Galiausiai alkis padarė savo - vilkas priėjęs paėmė mėsą, bet tada truputėlį atsitraukė ir pradėjo ją godžiai ryti, vis nenuleisdamas akių nuo Piers. Alice dar negrįžo.

Piers kiek lengviau atsipalaidavo kai vilkas pasitenkino numestu grobiu, tačiau peilio nepaleido. Paėjo pasižiūrėti ar Alice viskas gerai prie upelio bet nepakankamai toli kad nesimatytų stirnienos ir vilko.

Iš tokio atstumo matėsi tik nedidelis upelio ruožas, medžiai užstojo likusį upelį. Ruožas, kuris matėsi buvo sudrumstas, lyg kažkas būtų netoliese pliaukštelėję vandenyje arba per vandenį. Vilkas atrodo užmiršo apie Piers ir įnikęs plėšė savo gabalą mėsos.

Dalinai iš nerimo, dalinai iš smalsumo Piers parūpo kaip gi ten mergina. Galbūt nuoga? Vedamas tokios minties pasiryžo eiti patikrinti. Priėjęs prie stirnos su peiliu snukiai atpjovė galinę koją. Mėsos regis pakankamai vienam kartui abiem. Taip apsidraudęs maisto vagystės atvėju patraukė upelio link. Tyliai iškišo galvą pro krūmus žvilgtelėti.

Alice nesimatė. Dalis jos rūbų mėtėsi ant kranto, bet pačios Alice nebuvo matyti. Vanduo tekėjo nejudinamas jokių pašalinių dalykų.

- Huh..?
Piers kilstelėjo antakį ir išlindo visas iš krūmų. Priėjo prie merginos rūbų. Pažvelgė pirma į juos o paskui permetė akimis visą apylinkę įskaitant ir upelį.

Buvo tuščia. Mergina buvo lyg į žemę prasmegusi. Kažkur medžiuose čirapvo įvairūs paukščiai.

Piers įbrido į upelį vis dar laikydamas stirnos koją rankoje.
- Alice!
Rinktelėjo žvalgydamasis. Akys taip perbėgo ir vandeniu.

Kažkas slidaus ir gleivėto perbraukė Angel koją. Bet tai nebuvo žuvis.

Piers nudelbė akis sau po kojomis prieš tai apdėdamas stirnieną ant akmens.

Ten nieko nebebuvo. Kad ir kas tas padaras buvo, jam nepatiko būti per arti kranto.

Piers nusiemė galvos apdangalą ir viršutinį rūbą. Pradėjo vis gyliau ir gyliau. Tada paniro po vandeniu. Pramerkęs akis žvalgėsi.

Staiga atsiradęs sūkūrys įtraukė Piers kažkur. Jėga, kuri traukė buvo tokia didelė, kad apie pasipriešininmą buvo galima nebent pasvajoti.