Aukštuomenės kvartalas

Čia vaikšto aukštuomenės atstovai. Eiti bet kokiems blogio tautos aukštuomenei nepriklausantiems žmonėms griežtai draudžiama, nebent šie būtų kažkurio atstovo svečiai.

Vieta čia labai graži ir tvarkinga, prabanga lenkia visas kitas tautas. Daug fontanų, paukščių girdyklų(nors paukščiai bei visi kiti gyvūnai šios vietos vengia kaip maro), skulptūrų, marmurinių paminklų ir pan. Parduotuvės tiesiog tviska auksu ir prabanga. Sargybinių nėra, nes jų čia ir nereikia - keikvienas turi būti paknkamai stiprus, kad išgyventų ir pats apsigintų, taigi visi čia esantys žmonės moka kovoti vienu ar kitu būdu.

Taip pat čia vyksta daugiasluoksniai aukštuomenės minčių žaidimai, taigi niekada nežinai, į kokius tinklus tave gali įvelti vien čia stovint. Visi rezga planus, kaip sustiprinti savo poziciją. Aukštuomenei priklauso dažniausiai žmonės, nors pasitaiko ir kitų būtybių. Visi aukštuomenei priklausantys žmonės - neįtikėtinai žiaurūs.

Vyriškis atvedė merginas čia. Ar bent jau taip arti, kaip drįso artintis prie šios vietos.
- Ten mirtinai pavojinga. - Pasakė žmogus plačiomis iš baimės akimis.
- Tarp jų yra ne vien žmonių, bet ir kitų padarų. Bet ir žmonės ne ką mažiau baisūs. Ir kiekvienas galingas savaip. Eiti ten - savižudybė. - Drebėjo iš baimės.

Nestipriai kumštelėjo sesei į šoną.
-Nenuostabu, kad padėvėtas. Kai tik pasitaikys proga, pakeisim, o dabar teks pasitenkinti šiuo.
Akys suspindo iš džiugesio išvydus tokią pasakišką vietą. Bet dabar buvo svarbiausia vanduo. Stumtelėjo žmogystą arčiau fontano, priversdama jį pasiskubinti, o po to kojos spyriu padėjo vyriškiui ten atsidurti. Atsisėdo ant fontano krašto. Užkėlė koją ant kojos ir į ją pasirėmė alkūne, bei parėmė galvą.
-Ankaklį pamiršom. Išsimaudys ir pabėgs... -pakėlė akis į Luką.

Žmogus vos įkritęs greit išsiropštė iš fontano. Fontane vanduo buvo aiškiai nebe toks švarus.
- Ar pamišot?!? - Jis paklausė pritildytų balsu.
- Už tai man blogai baigsis. Jums taip pat, jei toliau tokius triukus išdarinėsit. - Jis apsižvalgė.
- Nebent man pasisektų ir niekas nenorėtų su manim terliotis. - Jis stovėjo kitoje fontano pusėje, stebėdamas merginas ir tuo pačiu bandydamas žiūrėti į visas puses vienu metu.

Vienas praeinantis didikas su pasišlykštėjęs nusmeigė šlapią žmogelį į nugarą savo lazda, lyg darydamas visiems paslaugą. Šis susmuko, tampomas priešmirtinių traukulių.
- Fu, kokia šlykštynė. - Tada ištaukė lazdą iš kūno ir įkišo ją į fontaną nuplauti. Atrodo, dar norėjo paspirti į šoną besiraitantį žmogelį, kad šis netyčia nepriartėtų prie jo, bet nenorėdamas teptis batų tiesiog atsitraukė. Niekas nekreipė dėmesio į dabar jau sustingusį kūną. Didikas tada pažiūrėjo į dvi merginas, stovinčias kitoje fontano pusėje. Ištraukė savo lazdą iš fontano ir joms elegantiškai nusilenkė.
- Negalėčiau pasakyti, kad man yra tekęs malonus jus matyti, damos. - Pasakė.
- Gal galėčiau sužinoti jūsų vardus?

Didikas:

Tokiu pačiu metu, kaip ir jos sesers, suspindo akys žvelgiant į "rojų", jei Luka būtų įsivaizdavusi minėtą vietą, tai maždaug atitiktu jos vaizduotę. Grįžo į realybę išgirdus pliūkštelėjimą į vandenį. Persigandęs sušlapęs šunėkas kėlė jai juoką, nors ir nebuvo įmanoma nepastebėti jo didžiulė baimę, ir tikrai ne dėl merginų išdaigų.
-Sugausim.
Mirktelėjo Lunai akį ir išsišiepė, buvo smagu taip su kuo nors pažaisti.
Išgirdusi ašmenų dūrį į kūną, automatiškai rankas pridėjo prie savo ginklų rankenų ir atsisuko garso link. Šyptelėjo suvokusi, kad jos nebeturi augintinio ar dėl juokingai išsipusčiusio vyriškio.
-Cha...cha cha cha...cha!
Vos nustojus juoktis, greitai pajudėjo iš savo vietos, jos veidą puošė nežmoniška šypsena. Atsidūrus priešais vyriški šūktelėjo jam į akis:
-NE!
Ištraukusi savo ašmenis kirto per dešini petį, atsispirdama atgal norėdama išvengti jo susidūrimo su špaga bandė dar kirsti jam per kaire šlaunį.

The member 'Luka' has done the following action : Actions

'Normal attack' :

Didikas nesitikėjo puolimo. Merginos smūgiai įdrėskė jo rūbus ir paliko įbrėžimą ant odos bei truputį daugiau nei įbrėžimą ant peties. Bet jis nekirto atgal. Jis tik su šypsena pažiūrėjo į įbrėžimą. Net iš vietos nepasijudino.
- Kaip miela. - Žmogus nusišypsojo.
- Leiskit prisistatyti. Aš baronas Pelajus. Esu gargoilas, jei apie tokius esat girdėjusios. - Prisistatė ir dar kartą nusilenkė. Kad ir kaip būtų keista, iš perbrėžtos vietos nebėgo kraujas.
- Ir ne šiaip koks, o vadinamas "molio žmogus". Tai reiškia, kad mano žaizdos greit užsitraukia, o oda kieta kaip šarvai. - Kuo ramiausiai aiškino, lyg jo net nebūtų bandę pulti.
- O tu, miela panelę, palikai man skaudų įbrėžimą bei sugadinai mano mėgstamiausią švarką. Ar bent pagalvojai, kad net jei aš ir pasirodyčiau silpnas bei nužudomas taip paprastai, esu pakankamai aukšto rango, kad atsirastų man padedančių draugų? Mano tėvas miesto karinių pajėgų vadas. Bet aš linkęs atleisti. - Pasakė jis ištiesdamas rankas į abi puses.
- Jūs man patinkat. Praleisiu pro akis šį... Pasirodymą, jei nueisit su manim išgerti arbatos. - Iš judesių to nesimatė, bet buvo aišku, kad visoje aikštėje visi visų klausosi, mato kas vyksta. Įtampa kilo, kiekvienam padarui galvojant ką galėtų gauti iš šios situacijos arba kaip galėtų nukentėti.

[103 hp left]

Stats dieną:
[110 hp]
[Attack:5xmedium]
[+2hp regen/eilę+(3% nuo jo visų prarastų hp)]
[skills:?]

Stats naktį:
[330 hp]
[Attack:3xstrong]
[+4 armor]
[skills:?]

DABAR YRA DIENA

Atsistojo vos išgirdusi jų "išgelbėto" žmogelio kalbas. Jis, mat, dar drįsta atsikalbinėti ir nesimaudyti. Tačiau nespėjus nieko pasakyti, išvydo kaip kažkoks klounas nusmeigia jį.
-Kokią tu turi teisę nužudyti mūsų šunį?
Priešingai nei sesei, Lunai nebuvo linksma, nes jos katik prarado vedlį. Rankos automatiškai atsidūrė ant peilių, bet dar jų neištraukė. Tik paėjėjo arčiau ir leido Lukai išsilieti. Juto ir aplink įsivyravusią įtampą, tai pati apsidairė vos ne su kiekvienu susikeisdama žvilgsniais ir mėgindama įrodyti, kad tai ne jų reikalas. Nors kuo didesnė kompanija tuo smagiau.

Atsitraukdama sustojo už poros metrų. Jau buvo pasiruošusi kautis, bet užuot tai, tik išgirdo pasipūtusio vyriškio monologą, tarsi papildomai Luka turėtu pasijusti kaltai. Šyptelėjo tvirtai rankose laikydama savo ginklus ir net nemanydama juos nuleisti gynyboje.
-Tad kaip dar galėjau tau palikti žaizdą.... molį?

Barono antakiai pakilo iš nuostabos.
- Šunį? Jis jums buvo toks brangus? Atleiskit, bet į šį kvartalą negalima vesti tokių... - Jis mestelėjo akį į kūną su pasidygėjimų.
- Šiukšlių.
Išgirdęs Lukos klausimą tik nusišypsojo.
- Aš pusiau žmogus. - Paaiškino paprastai. Dar žiojosi kažką daugiau sakyti, bet prie jo sustojo vienas praeivis.
- Vėl prisivirei košės, broliuk? - Paklausė nuobodžiaujančiu balsu šis. Tada mandagiai linktelėjo galvą merginoms.
- Atleiskit mano neišauklėtam broliui, jis karšto kraujo, visur visada veliasi, amžinai prisiverda košės. - Toks vyresnio brolio įsikišimas, atrodo, suerzino baroną. Taip pat jis buvo nustebęs matyti šį praeivį. Vyresnysis jam tik mirktelėjo.
- Negi galvojai, kad iš tiesų buvau nunuodytas? - Nusijuokė.

Praeivis:

[400 hp]
[Attack:?]
[Skills?]

-Nuo kada šuo brangusss...? -iš pasišlykštėjimo persikreipė veidas, bet jį tuoj pakeitė kreiva šypsenėlė. -Jo. Labai brangus. Toks brangus, kad dabar turėsi jį pakeisti...
Nebaigė kalbėti, nes prie jų priėjo keistas padaras. Iškėlusi antakį, ji smalsiai klausėsi būtybių pokalbio, bet kadangi nesuprato kas vyksta, tai tik įsitrynė tarp vyrų į vidurį ir atsisuko į ką tik priėjusįjį.
-Mes su juo turim reiklų, gal gali pasišalinti? - ta keista vyro išvaizda vertė Luną raukytis.

- Aš nesakiau, kad šuo brangus. - Pavartė akis baronas, lyg kalbėdamas su vaiku.
- Šuo brangus tik palyginus su šiukšle. Nes šiukšlė, vis dėlto bevertė, šuo nors dar kažko vertas. O dėl pakeitimo - aš taip nemanau. Galėčiau paprasčiausiai pakviesti sargybą, kuri jus suimtų. Kaip jau sakiau, čia vesti šiukšlių negalima. O net jei būtų galima, sargyba man pavaldi. Man baigiasi kantrybė.
Kitas vyriškis nesulaikė šypsenos, Lunai įsiterpus tarp jo bei brolio.
- Jūs, panelę, esate labai nemandagi. - Pasakė.
- Ar nematote, kad kalba už jus geresni žmonės? Nemanote, kad tokiu atveju reiktų pasitraukti į šalį ir laukti, kol į jus kas nors teiksis kreiptis. Galbūt jus reiktų padresiruoti? Galėtumėt tapti pukia tarnaite. - Atrodė, kad jis jau ruošėsi kažką daryti, nuo jo pakeltos rankos pradėjo kilti mėlyni dūmai. Bet baronas jį sulaikė.
- Ne... Bent jau kol kas. Pasilik savo šlykščius vudu burtus sau. - Pasakė. Vyresnysis pažiūrėjo į mažajį brolį, tada lėtai nuleido ranką.
- Na, jei jau taip nori broliuk.

Akies krašteliu sekė iškeltą vyro ranką ir buvo pasiruošusi bet kuriuo momentu blokuoti antausį.
Luna sukando dantis ir sugniaužė kumščius. Dar keli kantrybės lašai buvo likę, tačiau pasipūtęs ir pasikėlęs klounas būtų gavęs savo, jei nebūtų įsikišęs jo vyresnysis brolis. Mergina žengė žingsnį arčiau jo ir turbūt net pasistiebė, kad jų žvilgsniai nors kiek atsidurtų viename lygyje.
-Klausyk, kaliause. Kažin kuris iš mūsų čia nemandagus. Mes pirmiau pradėjome kalbėtis, o tu... -dabar net bakstelėjo pirštu į vyriškio krūtinę. -.. įsiterpei į mūsų pokalbį.

Dar tvirčiau sugniaužė rankenas ir sugriežė dantimis išgirdusi, kaip puošeiva jas moko, kad jų Šuva buvo neva šiukšlė. "Molis, o ne žmogus..." spėjus pagalvoti šyptelėjo. Netrukus prisistačius/įsikišus keistuoliui ramiai jį nužvelgė, bet nebuvo patenkinta išvydusi, kaip aplink jo ranką pradėjo sukiotis dūmai. Po tokio elgesio priėjo arčiau seses, nes nesinorėjo ją palikti dėl gresiamo pavojaus, o gal ir dėl to, kad nesinorėjo jai palikti to džiaugsmo jei prasidės kova.
-Kodėl jūs išvis kišatės, ne į savo reikalus? Neturit ką veikti?
Tarė bukai nužvelgdama priešais jas stovinčius vyrus.

- Ne į savo reikalus? - Nustebo vyresnysis.
- Čia gi mes gyvename. Reikia prižiūrėti, kad būtų tvarka. O kas tai vykdys, jei to nedarytų sargybos vado sūnūs. - Jam atrodo buvo jau pradėjęs nusibosti šis pokalbis.
- Eime broliuk, palikime merginas ramybėje. Kitaip kas nors dar gali pagalvoti, kad mes joms peršamės. O tu gi susižadėjęs su Džanise. - Jis nusijuokė ir pradėjo vesti savo mažajį brolį - baroną - į šoną.
- Sėkmės panelės, jūs išties savotiškos, bet žavingos. - Pasakė ir vėl pradėjo juoktis. Baronas dar pažiūrėjo per petį, bet pasidavė vedamas brolio į šoną.

-Ei, palaukit! -Uždėjo kiekvienam vyrui ranką ant peties. -Mandagumu tikrai nepasižymit, jei taip sprunkat šalin. Negražu vyručiai negražu. Nužudėt mūsų šunį ir bėgat? Kas mums atlygins žalą? Gal už tai bent pasakytumėte kaip patekti į vidines tautas?

Jis sustojo.
- Žalą? - Paklausė vyresnysis. Jam tai pasirodė baisiai juokinga.
- Mažasis baronas turėjo pilną teisę jį... - Sustojo.
- Na, žodis nužudyti netinka, bet tebūnie. Negi nežinote miesto įstatymų? - Išgirdęs apie vidines tautas vyresnysis surimtėjo.
- Jei ieškote savižudybės galit tai padaryti ir kitur. - Tada atsiduso.
- Na, bet jei tikrai norite žinoti vidurinės tautos yra į šiaurę nuo čia.

Klausydama pokalbio stovėjo savo vietoje paslėpdama savo ginklus.
-Sese norėjo paklausti, kaip lengviausiai į jas patekti?
Sukryžiavusi rankas po krūtine pasisuko šiek tiek link šiaurės
-Ir ar bent žinote, kokios gentys, tautos ten yra, ar buvo prieš 18 metų?

-Nusispjaut ant tų jūsų įstatymų ir grasinimų, - atitraukė rankas nuo vyrų ir žengė žingsnį arčiau sesers. Jai daugiau nebereikėjo nieko sakyti, nes Luka išsakė mintis.

Vyriškis atrodo, jau buvo visai gerai nusteikęs, ir žiojosi atsakyti Lukai, bet Lunai prabilus jo akys prisimerkė.
- Prilaikyk liežuvį arba be jo liksi. Tu nori pasakyti esi tokia kvaila, kad atkeliavus į kitą miestą tau nusispjaut ant įstatymų, už kuriuos jus gali pakarti? Jei visiems būtų nusispjaut, mes liktume žvėrimis, kur laimi tas, kuris turi daugiausia grynos jėgos. - Jis atrodo išties supyko. Aplink jį pradėjo kilti mėlyni dūmai. Jo akys pradėjo švytėti tamsia mėlynai-žalia šviesa, jis sukando dantis. Dūmų ar magijos gijos susiformavo į grandinę, kurią jis tvirtai laikė vienoje rankoje. Prie grandinės buvo pririšta mėlyna būtybė.
- Dinkit man iš akių, dinkit iš šio kvartalo, kol man netrūko kantrybė. Jums čia ne vieta. - Jo jaunesnis brolis, baronas, išbalęs atsitraukė nuo brolio. Praeiviai dabar lenkė juos dideliu ratu.

Būtybė:

[4500 hp]
[Attack:(2xstrong)*5]
[Skills:?]

-Wow wow wow... - Iškėlė tuščias rankas į viršų ir pasitraukė atatupsta. Taip, kad sesuo liktų jai už nugaros. Kiekvienas suvėrimas, kad ir kaip trokštantis kautis, suprastų kad peržengė savo ribas, Luna irgi nebuvo išimtis.
-Sorry sorry... nereikia čia taip karštai reaguoti... Mums į šiaurę, jo? - pamėgino kiek užglaistyti įsiūtį.

Išbalęs baronas priėjo prie brolio. Jis buvo pasipūtęs, bet ne taip kaip daugelis tautiečių, nebuvo žiaurus ir kitiems sukeltas skausmas nekėlė jam pasimėgavimo. Sukeltas skausmas bei mirtis jam nesukeldavo jokios emocijos. Jis tiesiog tai darydavo, kai atrodė reikalinga. Pats nei mirties nei skausmo nebijojo. Bet kažkodėl siaubūnas jam kėlė baimę.
- Nurimk, ji gi nieko pikto nepasakė. Kiekvienam gali netyčia išsprūsti... - Vyeresnysis jį pertraukė, pakeldamas laisvą ranką, rodydamas, kad nutiltų. Tada paleido grandinę. Ši virto atgal į magijos gijas ir išsisklaidė ore. Demonas tiap pat dingo. Nieko nebesakęs vyresnysis apsisuko ir nuėjo. Baronas lengviau atsiduso. Tada nusilenkė merginoms ir nuėjo paskui brolį.

Monstrui dingus Luna atsikvėpė su didžiuliu palengvėjimu. Nuo tos įtampos ji kurį laiką buvo nekvėpavusi, tai momentaliai suglebo kūnas ir ji susvyravo, vis dar bandydama išsilaikyti oriai prieš tuos vyrus. Aniems pasišalinus, mergina apsisuko ir susinervinusi spyrė į fontano kraštą. Per jos kvailą liežuvį jos netik neteko vedlio bet ir vos neatsisveikino sugyvybėmis.
-ŠŪDAS!

Trinktelėjo delnu į kaktą, kai vyresnėlis pradėjo putotis, nes negalėjo patikėti, kad vėl prasidės rietinos, tai merginai jau pakyrėjo. Tačiau pasirodžius išburtam padarui visos mintys dingo, tik automatiškai čiupo už savo ginklų rankenų, net nepastebėjusi, kaip Luna ją užstojo. Dar žvelgė į jų nueinančius kontūrus, kartu nuleisdama rankas. Atsipeikėjus jos akys pradėjo blizgėti.
-Na ir monstras!
Linksmai šūktelėjo, nors netrukus sukilo šiurpuliukui per visa kūną. Abejomis rankomis paplojau sau per pečius, kad nusiramintu.
-Akimirka galvojau, kad ten giltinė.
Pasisukus į susinervinusia sesę šyptelėjo, priėjusi arčiau kumštelėjo jai alkūne į šoną ir mirktelėjo akį
-Pakeliui užmačiau taverną, atsipūsim gal dar ir informacijos gausim.

Sužvairavo į sesę, o mintis apie taverną pakėlė nuotaiką.
-Yosh! Ten tikrai atsipūsim. Negaliu patikėti su kokiais pasipūtėliais susitikom... nebūtų valdžios sūneliai... bet, velniava, geroj vietoj gyvena... - su tais žodžiais nužvelgė visą aplinką, ignoruodama praeivius. - Ir vis tik iš jo tėvo būtų gerai informacijos išpešti.
Pavėlė sau plaukus vydama prakeiktą nuoskaudą.
-Einam į tą taverną?