Galehadas

Nemažas miestelis, arba mažas miestas blogio tautos pasienyje. Čia daugiausia gyvena kareiviai, kovojantys prieš visokias šlykštynes lendančias iš blogio tautos.

Vežimai pasiekė miestą. Šis buvo gerai įtvirtintas iš visų pusių, prie vartų visad budėjo būrelis įvairių karių - lankininkų, raitelių bei pėstininkų. Visi jie turėjo sunkius šarvus su liepsnos ženklais ant jų bei tautos spalvomis. Taip pat prie diržo kiekvienas buvo prisisegęs po nemažą odinį krepšelį. Jie sutiko atvykusius vagonus, ir juos bei jų turinį patikrinę praleido - į Leah sėdinčią vagone kreipė mažai dėmesio - matė, kad ji gentainė, o ne kažkokia žmogysta prasmukusi iš blogio tautos. Atvažiavus vežikas nuėjo prie vagono, kuriame buvo Leah.
- Na, štai ir atvykome. Čia jūs būsit saugi ir viena, panelę. Kareiviai čia lyg nulipdyti iš geležies, abejomis prasmėmis.

Jiems atvykus ir priėjus vežėjui, Leah nušoko nuo vagono ir pasipurtė bandydama nupurtyti prilipusius grūdus nuo savęs.
-Dėkoju už pametėjimą. Labai padėjote.
Leah nusilenkė vyrui ir apsidairė dabar jau galvodama, ar ją taip paprastai praleis pro sieną.

Vežėjas pradėjo vaikščioti aplink savo vagonus šaukdamas nurodymus. Greit vagonai dingo kažkur toliau mieste.
Aplink vaikštantys kareiviai iš tiesų atrodė lyg padaryti iš geležies. Dažniausiai tokiuose postuose moterys nebuvo labai saugios, nes tarnybos laiku moterų, su kuriomis kareiviai galėjo bendrauti, pasitaikydavo mažai. Bet čia kareiviai nenužiūrinėjo Leah, kad ir kokia graži ji buvo. Pažiūrėdavo į ją tik taip pat, kaip ir į visus, saugodami tvarką. Panašu, kad vežėjas buvo teisus, pavadinęs šiuos kareivius geležiniais. Ir vaikščiojo jie susikaustę, pasitempę, lyg kokie robotai ar gyvos statulos.

Leah neskubėdama vaikštinėjo po miestą besidairydama. Kareiviai tikrai atrodė tikrai pernelyg rimti. Klaidžiodama po miestą, ji pagaliau pasiekė sieną. Praėjimas į Blogio tautą, kaip tikėtasi, buvo saugomas sargybinių. Leah prie jų priėjo, nužiūrėjo juos ir galiausiai pasiklausė.
-Noriu praeiti vartus.

- Nepraleidžiam be leidimo. - Trumpai atsakė sargybinis. Atsakė paprastai, bet griežtai, be emocijų.

Leah veidas persikreipė ir dabar ji nepatenkinta žiūrėjo į sargybinį.
-O iš kur reikia gauti leidimą?
Kiek galėdama mandagiau pasiklausė, nes ne sargybinio kaltė, kad ši negali praeiti, o pačios sistemos.

- Retai, specialiais atvejais jį išduoda vietinis lordas. Šiuo metu miestelį valdo Lordas Harėjus. Jo rezidencija miesto centre. - Atsakė trumpai ir aiškiai, nė kiek nepajudėjęs. Buvo aišku, kad kareivių disciplina labai griežta.

Leah suprato, kad daugiau nieko iš kareivio neišpeš, todėl linktelėjo ir jam padėkojo.
-Dėkoju už informaciją.
Apsisukusi ji apsidairė. Galbūt būtų koks būdas prasmukti pro vartus? Bet iš pažiūros apsauga buvo labai tvirta. Vis gi reikėjo saugoti vartus nuo įsibrovėlių iš kitų tautų. O ir nežinia, ar jai taip pabėgus, ją kas nors įleistų atgal, tad rizikuoti neapsimokėjo. Neskubėdama Leah patraukė miesto centro link.

Sienos buvo labiau pritaikytos, kad kas nors neateitų iš blogio tautos, o ne atvirkščiai, sargybiniai taip pat daugiau žvalgėsi į išorę. Vis vien, būtų labai sunku prasmukti nepastebėtai. Einant link miesto centro namai palaipsniui darėsi aukštesni - tai buvo tam tikras pritaikymas lankininkams, kurie reikalui esant užsiliptų ant stogų ir po truputį trauktųsi link miesto centro. Viduryje miesto stovėjo didelis pastatas. Jis nebuvo labai prašmatnus, bet atrodė tvirtas ir patogus gynybai. Prie pastato durų budėjo dar pora sargybinių. Jis griežtai tikrino kiekvieną įeinantį bei išeinantį.

Leah pastebėjo išsiskiriantį pastatą miesto centre ir nusprendė, kad čia turėtų rastis Lordas, apie kurį kalbėjo vartų sargybinis. Kaip ir tikėtasi, sargyba visur buvo griežta. Mergina drąsiai priėjo prie duris saugančio sargybinio, kuris buvo daug aukštesnis už merginą, tad jai teko pakelti galvą į viršų, nes kalbėti su kažkuo žiūrint jam į akis buvo tiesiog mandagu.
-Noriu pamatyti Lordą Harėjų, turiu tam tikrą reikalą, kurį reikia aptarti.
Leah nusprendė paminėti, jog su juo turi reikalų, kad atrodytų labiau įtikinama, nes ji nemanė, kad sargyba taip ir praleidžia kiekvieną.

Sargybinis nesujudėjo. Bent jau nesimatė jokio judesio iš išorės. Už šalmo jo akys visą laiką viską stebėjo. Priėjus Leah ir pareiškus, kad turi reikalą su lordu sargybinis trumpam stovėjo, galvodamas. Galiausiai nusprendė, kad Leah galėtų turėti kokių nors reikalų su lordu, nes neatrodė labai vargingai.
- Pirma turėsit susitikti su vienu jo patarėjų. Jis jus išklausys ir nuspręs, ar galit susitikti su lordu. O galbūt pats išspręs jūsų turimą klausimą. - Pasakė merginai. Tada palikęs kitą sargybinį vieną su Leah pasisukęs įėjo į pastatą. Įėjo pro nedideles duris, esančias šalia pagrindinių, didžiulių, galingų durų, kurios retai tebūdavo atidaromos.

Leah linktelėjo sargybiniui. Patarėjas buvo geriau, negu nieko, todėl ji nepuolė ginčytis ar prieštarauti. Mandagiai palaukė, kol sargybinis pasijudins, o jam pasitraukus iš vietos, ji neskubėdama nusekė vyrą. Ji niekad nebuvo tokiame prabangiame pastate, bet nenorėjo atrodyti įtartinai visur besidairydama, tad stengėsi vogčiomis žvilgsniu pagauti kiek galėjo daugiau.

Koridorius buvo pakankamai gražus ir puošnus, prie sienų kabėjo magiški šviestuvai - stikliniai rutuliai, kurių viduje degė po liepsną. Liepsna nešokčiojo, degė tolygiai, jos nereikėjo maitinti, taigi koridoriai buvo apšviesti visur lygiai. Sienos bei lubos buvo baltos, grindys iš rudų bei raudonų ornamentais išpuoštų plytelių. Šonuose kabėjo įvairūs paveikslai, pasitaikydavo šen bei ten durys. Kartas nuo karto vis praeidavo tarnai, užsiėmę savo kasdieniais darbais. Sargybinis vedė Leah koridoriumi iki didelių durų. Bet pro jas nėjo - pasuko į kairę. Tada paėjus kitu koridoriumi jie pasiekė įprastines duris. Pro jas sargybinis ir nusivedė Leah. Kambarys priešingoje nuo durų pusėje turėjo didelį langą, nors jo šonuose buvo tokie patys šviestuvai kaip koridoriuje. Taip pat kambaryje buvo pora knygų lentynų, kurios buvo pilnai prikrautos knygų. Prieš langą sovėjo rašomasis stalas, už kurio sėdėjo akiniuotas žmogelis praplikusiu viršugalviu. Rankoje laikė plunksną, priešais jį gulėjo pusiau prirašytas popieriaus(pradėto naudoti dar palyginus neseniai) lapas. Šalia stovėjo rašalo buteliukas bei kiti rašymo reikmenys. Įėjus Leah bei sargybiniui žmogus pakėlė galvą.
- Taip? Kas nutiko? - Paklausė. Kalbėjo nekantriai, lyg visą laiką kažkur skubėtų. Sargybinis tylėjo, leido Leah pačiai viską paaiškinti.

Leah stebėjo prabangią aplinką ir sekė sargybinį, nes tokiame dideliame pastate ji galėjo ir pasiklysti viena. Jiems įžengus į kambarį, kur sėdėjo lordo patarėjas, Leah vėl apsidairė nužiūrėdama aplinką. Vyrui prakalbus ji tuoj pat atsisuko į jį, tačiau per šviesą sklindančia pro langus priešais, ji negalėjo normaliai įžiūrėti vyro veido. Leah nusprendė prieiti arčiau rašomojo stalo ir drąsiai taip ir padarė. Atsistojusi arčiau linktelėjo patarėjui pasisveikindama, o po to nieko nelaukdama išreiškė savo prašymą.
-Norėčiau leidimo praeiti pro sieną.

- Pro sieną? - Sunkiai galėjo patikėti patarėjas.
- Kokiu reikalu? Ir kaip man žinoti, kad vėliau žvalgai nepartemps tavo lavono? Jei taip atsitiktų, kaltė už tai, kad praleidau žmogų nepasiruošusį tokiai kelionei kristų man. - Greitai kalbėjo.

-Oh come on. Keliauju ne pirmą kartą, tik pirmą kartą pro šį miestą.
Pasakė mergina viena ranka pasiremdama sau liemenį.
-Tyrinėju naujas vietas. Jeigu norite, galite duoti man kokią nors užduotį. Gal ką nors reikia jums surasti ir atgabenti iš kitų tautų?
Lyg iš niekur nieko pasiteiravo Leah, mat ši mintis jos galvoje nuskambėjo labai įdomiai.

- Iš blogio tautos galima parnešti nebent marą. - Sumurmėjo patarėjas. Galiausiai atsiduso.
- Galiu tave išleisti, bet žinok, kad grįžti bus sunkiau. Gali tekti ilgai palaukti, kol atsiras koks magas, kuris sugebės patikrinti ar neparsineši iš blogio tautos kokios ligos ar kitos baisybės. - Jis nuėjo prie stalo, kur pradėjo kažką rašyti ant vieno popieriaus lapo.
- Šis naujas popierius daug patogesnis už tai, ant ko prieš tai rašydavom. Ir pakankamai patvarus. - Murmėjo sau rašydamas. Baigęs ištiesė lapą su savo parašu link Leah.
- Štai. Jei nori mums padėti, tai prašau iš tavęs tiek - jei pamatysi vieną mūsų karių ar skautų, pagelbėk jiems ir parsiųsk juos pas mus. Paskutiniu metu pradėjo dingti labai daug žmonių išsiųstų apžiūrėti apylinkes. Man dėl to neramu. Jei tave domina atlygis tai žinok - jei grįši čia pagelbėjusi nors vienam mūsiškiui už sienos už pagalbą atsilyginsim.

Leah paėmė lapą iš patarėjo ir greitai permetė akimis jo turinį.
-Tai šis popierius man padės sugrįžti atgal?
Pamosikavo popieriumi vyrui prieš nosį pasitikslindama ir pradėjo jį sukti į tubelę. Išgirdusi apie galimą užduotį mergina tik plačiau išsišiepė. Jai reikėjo, kad ją tiesiog išleistų apžiūrėti apylinkių, o čia už bet kokią pagalbą jai gali dar ir užmokėti. Patenkinta Leah linktelėjo vyrui.
-Yes, Sir! Jeigu pamatysiu mūsiškį, būtinai padėsiu.

Patarėjas tik papurtė galvą, matydamas kaip džiaugiasi Leah gavusi galimybę iškeliauti į salos bjaurausią užkampį.
- Jaunimas... - Sumurmėjo.
- Gerai, galit eiti. - Dar pasisukęs į sargybinį pridėjo.
- Perduok vartų saugotojams, kad lauktų merginos. Pasakyk jiems, kad leidimą tikrai išrašiau aš ir kad parašas nepadirbtas. - Sargybinis linktelėjęs galva išėjo.

Leah linktelėjo patarėjui.
-Mes dar susitiksim.
Pasakiusi mirktelėjo vyrui ir nusisukusi išėjo iš kambario. Mergina pabandė pasivyti išėjusį sargybinį, nes nenorėjo pasiklysti tokiame dideliame pastate.

Sargybinis žygiavo pakankamai greitu žingsniu, bet dar nebuvo toli nuėjęs. Pamatęs, kad Leah eina šalia nieko nesakė, tiesiog ramiai ėjo per miestą. Žmonės traukėsi iš kelio, bet ne iš baimės, o žinodami, kad tik sargybinių dėka jie čia gali gyventi, ir kad jų miesto gynimo užduotis labai svarbi. Sargybiniai čia buvo itin gerbiami.

Leah lengviau atsiduso sargybiniui padedant susigaudžius didelio pastato viduje. Atrodė, lyg ji į kokį labirintą būtų papuolus. Atsidūrus lauke viskas jau buvo aišku. Siena net iš tolo matėsi, tad sargybinio sekti nebereikėjo. Vis dėl to, jis ėjo į tą pačią pusę, tad gavosi taip, kad Leah kelyje jam palaikė kompaniją.

Atėjęs sargybinis trumpai perdavė vienam iš keturių dabar budinčių sargybinių patarėjo žodžius. Šiam linktelėjus galva sargybinis nuėjo. Budintysis atsisuko į Leah.
- Spėju, kad jis kalbėjo apie tave?

Priėjus vartus ir sargybiniams pasikalbėjus Leah linktelėjo į ją atsisukusiam vyrui.
-Taip, gavau leidimą pereiti sieną ir žadu sugrįžti.
Mergina kalbėjo, lyg tai būtų 100%-tinis faktas, visiškai pasitikėdama savimi. Pasakiusi plačiai išsišiėpė.