Miškas

Visi miškai blogio tautoje susiję - pavyzdžiui įėjus vakarinėje dalyje ir grįžtant atgal galima išlįsti į šiaurinę arba pietinę pusę.

Miškai tamsūs, medžiai įvairūs - vieni sudžiūvę kaip kaulai, kiti išsipūtę kaip pūliniai, dar kiti visai į medžius nepanašūs...

Leah drąsiai įžengė į mišką. Nors nuolatos dairėsi ir akylai stebėjo aplinką, nes svetimos tautos miškuose niekad nebūna saugu, jai vis tiek darėsi nuobodu tiesiog eiti. Nusprendusi pailsėti mergina įlipo į gan aukštą medį ir įsitaisė ant šakos. Iš švarko kišenės išsitraukė indą, kuriame gyveno Ifritis.
-Ei, tikiuosi nemiegi.
Leah pabaksnojo į indą norėdama atkreipti summono dėmesį. Jai reikėjo kompanijos.

Ifritis kiek suirzęs pamojavo link vietos kur Leah baksnojo indą.
- Baik! Aš tau ne koks vabalas stiklainyje. - Apsižvalgė.
- Ho, užuodžiau kur mes tau dar tik pradėjus artintis prie šios vietos. Būk atsargi, saugiausia vieta - aukštai medyje, bet ne pati viršūnė.Tada žemės padarai tavęs negali pasiekti, o skraidančios pabaisos taip pat turės problemų jei bandys tave pulti kiek žemiau nei medžio viršūnė. Miegoti siūlyčiau taip pat panašiose vietose. Aš galėsiu pabudėti. - Pradėjo dalyti išgyvenimo patarimus. Tada nutilo.
- Gal pasiemei mane norėdama kažko tikslesnio?

-Heh, tiek ir pati supratau. Saugumo dėlei įsitaisiau kažkur medžio viduryje, kur šakos yra tankiausios.
Leah linksmai parodė Ifričiui liežuvį.
-Bet šiaip tave nusprendžiau pakalbinti dėl to, jog buvo nuobodu vienai. Negi tau nenusibosta tupėti tam inde vienam be jokios kompanijos?

Jis pažiūrėjo į ją.
- Aš nežinia kiek laiko praleidau vienas pats, pamestas lempoje dykumoje. Tai buvo tol, kol pasaulyje kažkas... Pasikeitė. Tada burtai neleidę lempai sulūžti dingo, ir galiausia ištrūkau kai tas prakeiktas daiktas sulūžo. Ištrūkęs vietoj pasaulio, kurį pažinojau, radau šią milžinišką salą. Taigi įpratau būti vienas. - Aiškino.
- Bet aš vienas visko nepasakosiu. Nebent sutiktum su mainais? Tu užduok man klausimą, ir aš atsakysiu jei tik sugebėsiu. Tada mano eilė klausti. Ir jokių melagysčių. Sutarta? - Paklausė.

Leah klausėsi Ifričio, jo pasakojimai buvo visad įdomus, nes jis apie pasaulį žinojo daugiau, negu ji pati. Jo kalba užsibaigė neįprastai, todėl mergina labai susidomėjusi žiūrėjo į summoną.
-Aš nemeluosiu, jeigu tu nemeluosi.
Šyptelėjo.
-Gerai. Tuomet kaip atsidūrei toje lempoje paliktoje dykumoje?

Jis atsiduso ir pradėjo pasakoti.
- Kažkada džinai, ifričiai ir kitos panašios būtybės gyveno drauge. Visi mokėjome ir magijos, ir kovoti, bet kiekvieni buvome kažkur specializuoti. Džinai buvo oro padarai specializuoti magijoje, mes ifričiai - ugnies padarai specializuoti kovoje. Aišku, buvo ir galybė kitų būtybių - golemai, žemės būtybės, kurie specializavosi statyboje, Naga - vandens padarai, Šešėliai - tamsos padarai ir taip toliau. Vieną kartą prasidėjo karas. Jį lėmė daug priežasčių - valdovai, atkeliavę žmonės, senos nesantaikos... Galiausiai liko tik dvi pusės - vienai vadovavo ifričiai - galingiausi kovotojai, kitai - džinai, galingiausi magai. Kovos buvo apylygės. Mes turėjome daugiau kovinės patirties ir geriau išmanėmė karą, bet jie turėjo labai galingų burtų. Aš buvau vienas tų, nesikišusių į karą. Gyvenau dykumoje. Toje pačioje dykumoje, kurios pakraštyje buvo nuostabiausias kada nors buvęs miestas - visų magiškų būtybių sostinė. Aš dažnai laikiausi atokiau nuo jos. Kartą, man klajojant po dykumą, kalbant ir juokiantis su keliomis jos dvasiomis, prie mūsų pradėjo artintis išžvalgyti apylinkių pasiūsti kariai ši vienos armijos. Aryanė - viena iš dvasių su kuriomis buvau - perspėjo mane, kad man geriau reiktų slėptis. Iš kart po to pati išsisklaidė su smėliu. Aš neklausiau. Žvalgams vadovavo džinas. Aš jiems pasakiau, kad aš su karu nieko bendro turėti nenoriu, bet jie vistiek būtų mane sumalę į miltus, jei ne jis. Tad džinas buvo labai sąžiningas ir garbingas karys. Tik dėl to man pavyko išgyventi. Aryanė buvo nuostabi, mes jau seniai draugavome, net buvau pasiruošęs siūlyti jai sąjungą... Nesvarbu. Taigi ji grįžusi pasakė man, kad turėčiau dingti iš čia trumpam, kol viskas nurims. Aš, nors ir nenoriai, sutikau. Dykuma buvo mano mėgiamiausia vieta. Deja, per savo nenorą aš per ilgai uždelsiau. Prie pat savanos krašto, prieš pat man pasiekiant Miegančius Miškus, mane sugavo patys tolimiausi žvalgai. Šie buvo kitos armijos. Jiems vadovavo ifritis. Jis nepatikėjo mano istorija, buvo nepatiklus ir pasipūtęs. Jis palaikė mane dezertyru. "O net jei tu ir ne dezertyras, vis vien nusipelnai bausmės, kad neprisijungei prie savo brolių kovoje" jis sakė. Jų būryje buvo ir vienas žmogus. Suėmę mane jie patraukė atgal link dykumos. Bekeliaujant, tas žmogus kartą radęs progą pasakė man, kad gali mane išlaisvinti. Aš, aišku, sutikau. Tas žmogus buvo Beregoro - mano geriausio draugo golemo - draugas. Beregoras kartą jam išgelbėjo gyvybę, taigi žmogus norėjo jam atsidėkoti išlaisvidamas golemo geriausią draugą. Man reikėjo pasislėpti magiškoje lempoje, užburtoje taip, kad jokie burtai neveiktų jos nė iš vienos pusės. Taigi kiti magiški padarai taip pat negalėjo pajusti kas viduje. Tokiose lempose ifričiai mėgdavo įkalinti sugautus belaisvius džinus. Tas žmogus pasiūlė grupės vadui, kad man gera bausmė būtų lempa. Ifritis juokdamasis sutiko. Kai buvau sukištas į lempą, man gelbstintis žmogus sukeitė lempas, paimdamas mane, o palikdamas tuščią lempą mano vietoje. Deja, ta grupelė buvo užpulta, o žmogų, bandantį pabėgti kažkas taip pat nuzudė. Per visą chaosą aš įkritau į duobę ir buvau užmirštas. - Baigė savo ilgą, ilgą istoriją ifritis,

Tada pakėlė galvą į Leah.

- Mano eilė. Ar ketini mane kada nors paleisti? - Paklausė daug tiesesnio ir trumpesnio klausimo.

│+15 exp už naujas žinias│

Leah įdėmiai klausėsi Ifričio pasakojimo, net nebandė įsiterpti. Tokias istorijas ji yra skaičiusi tik senelio megiškose knygose, bet niekad nemanė, jog jos galėtų būti tikros. Dabar įsitikino. Prieš atsakydama į Ifričio klausimą Leah dar buvo paskendusi mintyse. Reikėjo suvirškinti ką tik gautą informaciją. Pagaliau atsigavusi, lyg prabudusi iš miego, Leah žvilgtelėjo į savo kelionės draugą.
-Ah taip. Ketinu tave išleisti, bet dar ne dabar. Žinau, kad tai nuskambės labai egoistiškai ir nesąžiningai, bet bijau, kad jeigu tave išleisiu, tu tiesiog pranyksi, o man tavo pagalbos tikrai prireiks kelionėje.
Aiškino Leah Ifričiui. Nusprendė kalbėti nuoširdžiai.

- Uždarytas butelyje, viskas ką galiu daryti - tai suteikti žinių. Galiu pasiūlyti kompromisą. Perkelk butelio burtą ant savęs. - Pasakė staiga.
- Tada aš būsiu pririštas prie tavęs, o ne šio prakeikto daikto, taip pat tavęs negalėsiu sužeisti, kaip kad negalėjau sudaužyti šio butelio. - Aiškino jis.
- Aišku, šis ryšys trukdo man naudotis beveik bet kokiomis išskyrus paprasčiausiomis galiomis, būsiu beveik kaip plevenanti bėjėgė dvasia, galinti mažai ką paveikti gyvųjų pasaulyje, bet tuo pačiu pati čia nesužeidžiama, bet vis vien, bent jau nebūsiu sukištas į tą prakeiktą daiktą. Jei norėsi mane galėsi bet kada ten grąžinti.

-Oh?
Leah nustebusi žiūrėjo į Ifritį. Ji net nebūtų pagalvojusi, kad tą burtą galima perkelti nuo daikto ant žmogaus. O tuo labiau ji nė nežinojo, kaip tai galima padaryti. Kažkiek laiko pamąsčiusi ji pagaliau prakalbo.
-Gera idėja, bet yra viena nedidelė problema...... Aš nė neįsivaizduoju kaip tai padaryti.
Leah nusijuokė ir šmaikštaudama parodė liežuvį.

Ifritis atsiduso.
- Nesvarbu. Galbūt vėliau galėsiu tau išaiškinti arba rasi ką nors, kas galės pamokyti. Tas burtas galėtų praversti daugelyje situacijų. Galėtum gaudyti kitas dvasias, naudoti jų galią. Senais laikais buvo galingų šamanų kurie taip darė. Nori dar ko nors paklausti? - Pasiteiravo.

Leah atsiduso. Ji galvojo, kad galbūt Ifritis žinos kaip išaiškinti jai tą burtą, tačiau atrodo jis nežinojo. Ji daugiau į tai kol kas nesigilino ir ilgai nemąsčiusi jau turėjo kitą klausimą.
-Kuo įpatingos vidinės tautos? Žinau, kad jos yra neištirtos, bet daug kas į jas yra keliavę. Kažkodėl labai mažai apie jas yra žinoma vis tiek..

Ifritis patraukė pečiais.
- Aš nežinau. Didžiąją laiko dalį, kai buvau šioje saloje buvau įkalintas. Galėjau tik klausyti ir patarinėti. Iš to daugiausia ir žinau šį tą apie salą. Viskas ką jaučiu - tai galinga siaučianti magija. Mano eilė. Ar tu turi magiškų būtybių kraujo? - Jis įdėmiai žiūrėjo į Leah.

│+5 exp. Level up.│

-Taip.
Leah linktelėjo po Ifričio klausimo ir ėmė aiškinti.
-Mano visa giminė , įskaitant ir mane, moka naudotis magija. Tik aš kol kas išmanau tik ugnies magiją.

[Whut? o.o]

- Hm... - Ifritis atrodė susidomėjęs.
- Ugnis visad buvo ifričių stichija. Buvo ir kitų padarų - demonai, kai kurie smėlio padarai, dalis druidų bei vasaros ir rudens dvasių kurie mokėjo ugnies valdymo. Vienas tokių padarų gali būti tavo protėvis.- Pasakojo ifritis.
- Turi dar klausimų? - Paklausė. Saulė po truputį leidosi.

│EXP galima gauti ne vien kovojant. Įvykdžius tam tikras užduotis, gavus žinių, patyrus bei sužinojus kitų dalykų galima taip pat gauti exp. Taigi žmogus tokiu atveju gali nebijoti ir būti ne vien kovotojas, bet ir adventurer pavyzdžiui, ir jo lygis nebus 1, net jei jis ir nekovos daug.│