Miesto vartai

Dideli iš uolos iškirsti, kaip ir visas miestas, vartai. Vienintelis įėjimas į miestą.

Kylant sauliai, gaivus vėjelis linkavo varpas miežių lauke. Atydžiau pažvelgęs galėjai pastabėti lauku slenkantį gelsvą kailio gumulą. Ken'moras pasiramstydamas savo vėzdu prisiartino prie miesto vartų.

Prie miesto vartų stovėjo pora sargybinių. Jie praleidinėjo žmones, sustabdydami tik tuos, kurie atrodė labai įtartinai. Pamatę Ken'mor jie nustebę susižvalgė - tokio padaro dar nebuvo regėję.
- Gal... Pasakysite, kokiu reikalu keliaujate į miestą? - Paklausė vienas sargybinių, neįsitikinęs, ar Ken'mor supranta žmonių kalbą.

- Bobų, alaus ir tavo santaupų, - sukuždėjo sau po nosimi padaras. Tikėdamasis, kad sargybiniai neišgirdo ir pažiūrėjo į juos su plačia šypsena ir tarė:
- Tako girdėti, jog Jūsų nuostabiame mieste, nuolat atsiranda įvairaus uždarbio mano plauko,- pasikasė savo kailiuota užpakalį, - nuotykiu ieškotojams, gerbiamiejį.

Sargybiniai dar kartą susižvalgė, net nežinodami kaip elgtis. Galiausiai nusprendė praleisti Ken'mor, nes karalius buvo išleidęs įsakymą praleisti visus samdinius. Priėmę tokį sprendimą toliau aiškiai vengė žiūrėti į keistą padarėlį.

Ken'moras su plačia šypsena žvalgydamasis įžengė pro vartus į jam dar nematytą pasaulį, tikėdamas greitai susirasti sau įdomios veiklos.

Prie vartų buvo kilęs sujudimas. Diplomatas su vežimu bei palyda stovėjo, tardamiesi ką reikia daryti. Diplomatas atsisakė atšaukti kelionę, bet jo sargybos vadas griežtai prieštaravo išvykimui su mažiau sargybinių. O miesto sargyba neturėjo laisvų karių, kuriuos galėtų išleisti su diplomatu.

Heledh kartu su mažuoju kampanjonu pasirodė prie vartų. Nužvelgė sujudimą ir atsiduso. Šis triukšmas varė jai galvos skausmą vos po kelių sekundžių buvimo jame.
- ar jūs ieškojote samdomų palydovų?- tarė pakankamai garsiai, kad ją išgirstų.

Merginai kalbant, Ken'moras nužiurinėjo savo būsimus bendrakeleivius.

Sargybos vadas bei diplomatas abu atsisuko. Sargybinis buvo jau ne visai jaunas, bet senatve jam dar irgi nekvepėjo. Jo juodi plaukai buvo ilgoki, bet pečių nesiekė. Akys buvo ryškiai žalios. Ant viršutinės lūpos augantys ūsiukai buvo užsiraitę. Jis priminė renesanso laikų sargybinį, arba ant kortos pavaizduotą bortuką, ypač dėl vienoje rankoje laikomos, į žemę atremtos alebardos bei nublizgintų šarvų. Diplomatas turėjo šviesiai rudus plaukus iki pečių bei labai tamsias pilkas akis. Jau matėsi, kad jis pradėjęs žilti. Veidas buvo griežtas, tvirtas bei kampuotas lyg išskaptuotas iš akmens. Be jų šalia dar stovėjo du sargybiniai, bet šie buvo paslėpę veidus po šalmais - matėsi tik akys. Abiejų buvo rudos, bet vieno tamsios, kito šviesios.
- Taip, galbūt tai ir galėtų suveikti... - Pasakė Sargybinių vadas nužiūrinėdamas ir vertindamas abu kovotojus.
- Bet ar jūs tikrai mokate kovoti, ar tik galvojate, kad mokate? - Garsiai pasakė retorinį klausimą kapitonas.

- nemanau, kad turite iš ko daugiau rinktis.- atsakė šaltai. Balsas jos viduje garsiai kvatojosi iš šarvuotojo usiuku.

-Be to su mumis turėtų būti pakankamai įdomu keliauti.
Plati Ken'moro šypsena pasirodė per visą veidą.

Pagaliau prabilo diplomatas. Jis linktelėjo Ken'mor.
- Turėti ką nors tavo dydžio bei išvaizdos tikrai bus naudinga. Sakyk, kiek norėsi už kelionę? Aišku, negalvok, kad kiek paprašysi tiek ir sumokėsiu. - Pabaigęs kalbėti pasuko galvą į Heledh.
- Rinktis turime iš ko. Jei sutikčiau palaukti iki rytojaus, gaučiau būrį sargybinių. Net ir šiandien turgaus aikštėje laukia daugybė samdinių, kuriuos galėčiau pasiimti. Taigi nepervertink savo galimybių, mergaitę. Jei nori būti pasamdyta, geriau elkis maloniai ir paaiškink, kuo tu mums būsi naudinga? Kodėl turėtume tave samdyti? - Visą laiką diplomatui kalbant kapitonas mindžikavo vietoje.

- atleiskite jei mano tonas jums pasirodė įžeidžiantis.- pradėjo Hel- Tokia mano prigimtis. Manau mano gebėjimas yra naudingesnis nei tų samdinių mieste. Ir kiek matau iš situacijos jūs neturite noro laukti rytojaus.

-Ei, gal bent jau keliaukime? Iki pirmo miesto lydėti galim už 50 auksinių kiekvienam. O po to spresit ar toliau keliausim ten pat ar skirtingais keleis.
Ken'mors bandė nuraminti visus kalbančiuosius.

Diplomatas atsiduso.
- Ne, nenorim laukti rytojaus. Ir visvien tu atrodai patikimesnė už daugelį tų sukčių turguje. - Jis suplojo rankomis.
- Tai puiku, tada sutarta! Keliaujam! - Garsiai pasakė visiems. Prasidėjo sujudimas - du sargybiniai nusekė jį iki šešių toliau žolę rupšnojusių arklių, o sargybos vadas dar pasiliko. Jis atsistojęs tarp jų ištiesė kiekvienam po pusę pažadėtos sumos.
- Likusią gausit kai pasieksim tikslą.

Ken'moras paėmė monetas, ir žiūrėdamas į merginą ir į arklius suniurnėjo:
-Man prireiks trupučio pagalbos...

Hel paėmė savo dalį linktelėdama ir kaip visada įmetusi įdealų marmurinį veidą. Jos mėlina akis nukrypo į bendražygį.
- tau padėti įsiliptį į balną ar ką?

-Jo, būtų ponis tai kaip nors ir pats įsirobščiau, o dabar... -kalbėjo padara žingsniuodamas kartu su margina prie arklių.

Sargybos vadas paskui juos taip pat patraukė link arklių. Tuo metu diplomatas bei kiti du sargybiniai jau sėdėjo balnuose.

Sustojo prie žirgo.
* na ir ironiška situaciją, tiesa geležine ledi?* Merginos galvoje kikenosi balsas.
- Am.- Hel net nežinojo kaip jam čia padėjus ir tuo pat metu nepažeidus jo ego. Ji priklaupė ant vieno kelio.. Tikėdamasi jog šis pasinaudos keliu kaip pirmu laiptu, o vėliau nuo jos pečių iki balnakilpės vos pora centimentrų.

Ken'mors pabėgėjo ir lengvai styktelėjęs ant merginos kelių užšoko ant balno.
-Dėkui, - tarė šypsodamasis ir pasiruošęs keliauti.

Heledh nieko nelaukdama vos per kelias sekundes atsidūrė savame balne. Laukdama komandos švelniai glostė žirgo kailį, o šis tuo mėgaudamasis kinkavo galva.

- Gerai, judam. - Pasakė diplomatas. Kol jie ruošėsi iš vežimo sulūžusiu ratu svarbiausi nešuliai buvo perkrauti ant trejų nešulinių arklių. Dabar visi jau buvo susiruošę ir viskas pajudėjo pro vartus ir tolyn.