Taverna

Tai vieta kur susirenka dar elgetomis netapę, nuo ligų nemirę ir neužmušti žmonės, nors ponai čia neina. Pagalbos prašančių čia galima rasti visada, o galinčių už ją sumokėti šiek tiek rečiau. Tavernose dažniausios užduotys - tyrinėjimas.

Su kojos smūgiu atverdama duris į Tavernos vidų įstūmė sesę .

Tavernoje į tai beveik niekas neatkreipė dėmėsio. Tik vilkolakis kažkur salės kampe suurzgė. Vieta buvo kaip visada purvinoka, prisirinkusi įvairaus plauko padarų. Barmenas purvinu skuduru šluostė tokį pat purviną bokalą.

Įstumta į vidų, pirmiausia apsidairė tikėdamasi, kad bent kažkas atkreips dėmesį. Bet kadangi niekam nebuvo įdomu, kaip ir reikėjo tikėtis, Luna pasiražė ir patraukė su sese tiesiu taikymu prie baro. Nužvelgė bokalą ir nusprendė, kad šiandien alaus tikrai nenori.
-Whiskio
Meiliai šyptelėjo barmenui.

Šis įtariai pažiūrėjo į jas.
- O turėsit už ką su... - Buvo bepradedąs klausti, bet prie jo pribėgęs berniukas patampė jį už rankovės.
- Kas yra? - Jis suuzrgė ant berniuko. Šis toliau timpčiojo už rankovės smuklininką, kol šis pasilenkė išklausyti vaiko. Kad ir ką berniukas pasakė, smuklininkas išbalo, tada parodė vaikui, kad šis gali eiti. Išsitiesęs su šypsena pažiūrėjo į Luną. Berniukas nubėgo.
- Aišku, grafo darugėms visada atsiras ko išgerti. - Pasakė ir kažkur iš galinės lentynos ištraukė, kad ir kaip būtų keista, gana švarų viskio butelį. Pastatė jį priešais Luną.

Atsisėdusi už baro šalia Lunos, parėmusi delnu smakrą laukė kol jas aptarnaus. Dėmesį patraukė tarsi iš niekur išdygęs berniūkštis.
-Graaa-fo?
Klausimai pažvelgė į sesę, nors jau turėjo mintyse puošeivą, bet vis tiek nesinorėjo tikėti.

Pirmiausia ir pati pasimetė, nes suvokė, kad bus prašoma pinigų. Vėliau net pasilenkė virš baro, mėgindama nugirsti ką šneka berniukas, nes nuojauta kuždėjo, kad kalba ėjo apie jas. Galiausiai tuo net ir įsitikino.
-Mes ne... - jau buvo bepradedanti ginčytis, bet prieš akis pastatytas viskio butelis užkimšo Lunai burną. Pasisuko į sesę:
-kaip manai? pasinaudoti juo ir išgerti būtų visai neblogai, bet nepasitikiu aš tuo klounu. Ar tik ne bus ką sugalvojęs? Po to prikiš skolą kokią

Pastatytas Viskis priešais merginas privertė nuryti pasišlykštėjimą grafu, tačiau prakalbus sesei, vėl sukėlė dvejones. Pasilenkė arčiau jos ir sukuždėjo į ausį.
-Šunsnukis, žino, kaip su mumis žaisti...
Netrukus išsitiesė ir kumščiu trenkė į stalą su ryžtinga mina veide.
-Pilam! Jei krisim, tai tik priimdamos iššūkį ir kovodamos iki galo!

Smuklininkui, atrodo, sukėlė abejonių toks merginų elgesys.
- Jūs gi grafo draugės, taip? - Paklausė dvejodamas. Grafas buvo vyresnysis sargybos vado sūnus. O Luka bei Luna buvo pastebėtos jo draugijoje aukštuomenės kvartale, taigi žmogeliui piršosi išvada, kad jos arba grafo draugės(priešų jis nepalikdavo gyvų) - tokiu atveju jas būtina aptarnauti, arba šiaip kažkokios aukštuomenės damos - tada jas taip pat būtina aptarnauti.

-Ah, tūkstantis Inferno cerberių! Jei imam tai imam, - pritarė sesei ir išsišiepė parodydama dantis. Pasisuko į barmeną bei pasirėmė alkūnėmis į barą.
-Taip, džiaugsme tu mano. Mes... jo... draugės. - Be galo sunku buvo tai ištarti. Ji priskyrė kažkokį klouną, pasipūtėlį aukštuomenės sūnelį į savo draugus. Nors kaip vagiui meluoti nekilo jokių problemų, bet net plaukai šiaušėsi nuo to vyro esybės.

Sukėlus įtarimus barmenui per savo elgesį tik šyptelėjo apkabindama sesę per pečius, bandydama taip ją nuraminti.
-Grafas...Pelajus mums skolingas gyvybę. Tad kalbos apie draugyste, kad net negirdėčiau, tai yra kas kitą...
Nuoširdžiai pasakė, ką galvoją, bet tik kitokiu tonu ir išraiška veide.

Smuklininkas nusišypsojo.
- Tai jūs išgelbėjot baroną Pelajų? Nieko keisto, kad esate grafo draugės! Jis visad mėgo savo mažajį broliuką, ne taip kaip kai kurie kiti... - Staiga smuklininkas nutilo.
- Ne taip, kaip kai kurie kiti. - Pakartojo, nepridėdamas pabagios, kad ir ką dar ruošėsi sakyti.
- Žinot, jei išgelbėjot Pelajų, jūs - visų paprastų šio miesto žmonių didvyrės! Baronas visad buvo geraširdis žmogus. Tik nepamanykit, aš nieko blogo nesakau apie grafą, grafas taip pat geras, savotiškai, bet jo visi bijo labiau nei maro. Ir ne vien dėl jo burtų - pats grafas iš tiesų dažnai baisesnis žmonėms už visus jo iškviestus demonus. - Kalbėjo smuklininkas ieškodamas dar vieno butelio gero viskio. Tai buvo nelengva užduotis - daugelis butelių buvo pilni skiestų pamazgų, tinkančių tik nusigerti. Galiausiai radęs dar vieną butelį pastatė jį prieš merginas šalia pirmojo. Tada iš kažkur ištraukė porą apyšvarių stiklinių, kurios palyginus su kitomis švara tiesiog spindėjo.
- Į jūsų sveikatą! - Pasakė smuklininkas ir išėjo iš už baro, šaukdamas vieną iš apsaugininkų(kurių tavernoje buvo stebėtinai daug) ir eidamas link vieno apversto staliuko, kurio vienoje pusėje stovėjo įpykęs vilkžmogis(pusiau vilkolakis), kitoje gulėjo baigantis nukraujuoti žmogus nagų prapjautu pilvu.

Klausosi ką šnekėjo smuklininkas ir bandė atsijoti joms reikalingą informaciją. Tai pasirodo jis kalbėjo apie tą vyriausią pasipūtėlį, o ne apie klouną... perkreipė lūpas, nes su tuo padaru gali kilti daug problemų, jei išaiškės kas nors apie jas.
-Grafas? - perklausė vyrą, bet šis tik pastatęs antrą butelį pasišalino. - Na, ką, sis... įsveikatą
Kreiva šypsenėle atidarė vieną butelį. Pauostė jo turinį ir išpilstė į taureles. Pakėlė vieną stikliuką.
-Tavo planas su barono išgelbėjimu, superinis. Žiūrėk, taip gal ir prisikasime iki reikiamos informacijos. Kampai!

Luka taip pat pasimetė, kad išaiškėjo kaip sumaišė broliukus, bet tai neparodė, tik džiaugėsi, kad barmenas patikėjo jų nekaltumu. Bet tik žodis "didvyris" kiek ją glumino, kad tik tai nenukeliautų iki minėtu personų. Bandydama nuvyti įkyrias mintis nusišypsojo ir iškėlusi savo stikliuką susitrenkė su sesers.
-Kampai!

Smuklininko sargas pradėjo ginčytis su vilkžmogiu, atsargai atėjo dar pora sargybinių. Galiausiai vilkžmogis pradėjo trauktis link durų. Po kelių įtemptų akimirkų jis pro duris nėrė į gatvę ir pasišalino. Apsaugininkai tada pakėlė lavoną ir jį išnešė. Smuklininkas sugrįžo prie baro.
- Atleiskit, kad taip skubiai išbėgau - Atsiprašė ir nuėjo už baro. Ten užsiėmė savo įprastine veikla - valyti purviną bokalą tokio pat purvinumo skuduru.

Ištuštinusi pirmą stiklą viskio smagiai sučepsėjo lūpomis. Pasilenkė virš baro arčiau vyro.
-Nė nė, o gal esate girdėjęs apie kokius keistus įvykius prieš maždaug 18-ka metų? Na, kad tarkim buvo užpultas Ugnies žemių diplomatas ar panašei?

Išgerdama savo porcija pro pirštus žvilgtelėjo į šurmulio sukėlėjus. Padėjusi taurele priešais butelį, taip pat prisitraukė arčiau barmeno
-Vidinėse tautose...
Pridūrė Luka

Barmenas pagalvojo.
- Vidinės tautos - tai mirties žemė. Kad ir kas ten keliauja, tai beveik tolygu savižudybei. Ten gyvenantys žmonės... Na, aš net nežinau, ar jie iš tiesų žmonės, bet tebūnie vadinsiu taip. Taigi tie žmonės yra aiškiai pasakę "nelįskit į mūsų valdas, nes žūsit. Mes į jūsų taip pat nosies nekišim". Aišku, iš tiesų jie to nesakė, bet padarė tai aišku kaip diena. Patys niekada nelenda iš savo žemių, o kam nors įkišus ten nosį, visus atkeliavusius išžudo. Yra buvę keli diplomatai, bandę su jais susitarti. Juos jie beveik visada palieka gyvus, nors į jokias derybas neina. Tiesiog apsuka visą delegaciją ir išlydi su savo karių palyda iki sienos. Dažniau diplomatams blogai baigiasi keliaujant iki arba atgal nuo sienos, nes netoli vidinių tautų sienų yra daug... - Smuklininkas apsižvalgė, ar niekas negirdi. - ...Daug fanatikų bei kultistų. Sakoma, kad jų irštvos kažkur netoliese. Jei tas diplomatas galėjo naudoti magiją, nuo fanatikų jis saugus, jie neliečia nieko, kas gali naudoti magiją. Bet prarajos kultistai... Na, jie tikrai pamišę. Bet tai viskas ką aš žinau. Jei prieš aštuonioliką metų ir nutiko kas neįprasto su kokiu nors diplomatu, aš apie tai nesu girdėjas.

Atsisėdo ant gal ant kėdės, nes besiklausant vis arčiau barmeno linko. Įsipylė sau ir įpylė sesei viskio bei pasiėmusi stikliuką, žiūrėjo į skystį jame.
-Man atrodo tėvai nepasiekė vidunių tautų... fanatikai.. hmmm... - murmėjo neįprastai rimtu veidu.

Sužinojusi, kad tiek arti galimas priešas pradėjo jaustis tarsi degtu iš vidaus. Bandydama tai nugesinti išgėrė sesers pripildytą taurelę ir padėjus ją į vietą staiga atsistojo. Žvilgtelėjo į Luną.
-Mums reikia sustiprėti.

Pakėlė akis į atsistojusią sesę ir iš nuostabos pakilo jos antakiai.
-Wha? Turi idėjų? -Veide pasirodė kreiva šypsena, atidengdama dalį dantų.

-Cheche...
Nusišypsojo užklausta sesers ir staiga nukreipė pirštą į barmeną
-Jūs! Jūs būsit mūsų treneris!

Smuklininkas žiūrėjo į ją plačiomis akimis, girdėdamas žodžius bet nesuprasdamas jų esmės. Sumirksėjo porą kartų, kol suprato, ką jos sakė.
- Treneris? Aš? - Paklausė nesuprasdamas, kur čia slypi pokštas.
- Galiu treniruoti jus nebent kaip padavėjas. Daugiau nedaug ką moku. Aišku, atitarnavau savo laiką armijoje, bet... - Jis nutilo, laukdamas kol bus aiškiau pasakyta, ko iš jo norima.

-Tch.. Luka - pradėjo krizenti, o vėliau net garsiai kvatotis ir delnu ploti sau per kelėnį. - nemaniau, kad nuo poros stikliukų taip apsineši.
Tada pasisuko į barmeną, žiojosi kažką sakyti, bet tik pasirėmė ranka galvą ir gurkšnojo viskį toliau. Ką bebūtų nusprendusi sesuo, vis tiek su ja sutiks.

Ignoravo sesers juoką ir pasilenkė link Barmeno pasiremdama alkūnė į barą.
-Taip Jūs...
Šyptelėjo
-Esate geriausias treneris, šiose apylinkėse, nes turite daugiausia informacijos...
Žvilgtelėjo į salę
-Pas jus lankosi vietiniai ir prašalaičiai...Tad žinote, kas, kur vyksta ir kaip mums būtų geriausia pramankštinti savo kumščius.