Didžioji šventykla

Milžiniška šventykla susidedanti iš kelių dalių. Viduryje - didžiausia Dievo šventykla, Dievas čia - tai suvokiama kaip viskas, o ne biena būtybė. Aplink 8 koridoriai veda į aplinkines šventyklas. Vienas koridorius bei į jį vedusi šventykla - sugriauti. Dabar ten padarytas įėjimas.

Jis lėtai atėjo prie Šventyklos. Tik čia jį priimdavo ir tik čia jis galėdavo rasti prieglobsti nuo visko. Jis iš čia ir savo pakolkas galingiausią lazdą gavo. Jam ją davė vienas tikrai senas ir tikrai galingas šventikas. Jis tik įėjęs į didelę salę nusilenkė dievui ir nusiėmė savo kaukę.

Salė buvo gerai apšviesta. Dabar buvo laikas, kai visi dirbo, taigi šventykloje buvo galima pamatyti tik vieną kitą šventiką. Aplink stovėjo kelios skulptūros pastatytos didžiausių geradarių garbei. Jos buvo tik kaip pagarbos jiems ženklas, ne šventinimo objektas. Šviesa pro langelį viršuje krito ant salės vidurio. Vienas šventikas nenuleido akių nuo Angel, lyg jį sverdamas ir vertindamas. Atrodė, kad jis nori prieiti ir kažką pasakyti, bet niekaip negalėjo apsispręsti ar tikrai tai daryti.

Jis apsisuko ir nužvelgė visus. Pamatęs vieną šventiką nuėjo iki jo.
- Laba diena.- Nusilenkė.
- Ieškau Tai lungo, savo mokytojo.- Pasakė nusiimdamas savo kaukę ir parodydamas čia beveik visiems gerai pažįstamą veidą.

Šventikas mostelėjo ranka link durų. Jis atrodė kiek sunerimęs.
- Jo bei kitų čia nebėra. O kokiu reikalu jo ieškai? - Uždavė klausimą. Beveik visi šventikai buvo nauji ir dėl to nė vienas nepažino Angel - visi senieji buvo dingę.

- Kur jis?- Paklausė pasižiūrėdamas į šventiką.
- Man reikia žinoti tai, nes turiu jam kai ką perduoti, svarbią informaciją ir daiktą.- Pasakė vis dar ramiu balsu.

Šventikas bėjėgiškai papurtė galvą.
- Niekas nežino. Vieną dieną jis dar buvo čia, o kitą prasmego kaip į vandenį kartu su visais senaisiais šventikais. Ryte kilo sumaištis, greitai buvo surinkta nedidelė mūsų grupelė iš kitų vietų. Dabar mes prižiūrime šią vietą, jei arba kol jie nergįš. - Šventikas atsiduso.
- Sklando daugybė versijų, kur jie galėjo dingti. Jei ko reikia dabar kreipkis į Atsiskyrėlį. Jis viską žino, nors kartais sunku tai iš jo iškrapšyti. Jis sėdi štai ten. - Parodė nykščiu į kitą salės galą, kur sukryžiavęs kojas ant žemės sėdėjo senas barzdotas žmogus apsirengęs laisvais nusidevėjusiais, kažkada tamsiai violetiniais rūbais. Senolis taip pat turėjo gobtuvą, kurio šiuo metu nebuvo užsidėjęs. Ant nugaros buvo laikiklis su lazda, o prie juosmens prie diržo buvo įmautė kardu. Prie jo iš dešinės gulėjo juodas vilkas baltomis, beveik švytinčiomis akimis(tik vyzdžiai juodi), o ant peties tupėjo senas varnas pavargusiomis bet protingomis akimis. Iš kito šono prie jo stovėjo žibalinė lempa. Ji maloniai švytėjo. Bet švytėjo ne taip kaip ugnis, švytėjo pastovia, balta su vos įžiūrimu gelsvu atspalviu šviesa, lyg mažytė žvaigždė ar sustingęs grynos šviesos krislas. Apsižvalgęs ar niekas daugiau negirdi jaunasis šventikas sužnabždėjo Angel.
- Jis daugybę metų gyveno kaip atsiskyrėlis ir visai neseniai grįžo tarp žmonių. Dažniausiai elgiasi maždaug normaliai, bet kartais atrodo lyg pamišėlis. - Šventikas linktelėjo Angel. Kaip tik tuo metu prie jo priėjo kitas šventikas ir nusivedė jį kažkokiu svarbiu reikalu. Taip jie paliko Angel vieną.

Atsiskyrėlis:

Vilkas:

Varnas:

Angelas linktelėjo ir priėjo prie atsiskyrelio. Kaip ir pridera jis nusiėmė savo lazdas. Jos buvo išraižytos senais raštais, dar tų laikų, kai žmonės buvo tik sukurti. Lazdos pastatytos stovėjo vietoje, o Angelas nusilenkęs atsisėdo prieš atsiskyrėlį.
- Toraja akima nasa.- Jo balse girdėjosi šnypštimas, bet šią kalbą žinojo nedidelė grupuotė atsiskyrėlių. Šie žodžiai kaip tik reiškė Laba diena Pone. Jeigu atsiskyrėlis nesuprato, tai jis niekuo ir negalės padėti Angelui.

Atsiskyrėlis lėtai pakėlė akis ir linktelėjo galvą pasukęs ją į Angel taip pat pasisveikindamas.
- Geriau kalbėk ir jiems - jis mostelėjo ranka rodydamas kažkur aplink. - suprantama kalba. Aplinkiniams visad ramiau, jei jie supranta sakomus žodžius, nesvarbu, kad nesupranta jų prasmės. O manęs jie ir taip užtektinai vengia. Pradės bijoti prašyti pagalbos net mirtinoje situacijoje, o kaip aš jiems tada pagelbėsiu? - Vilkas sėdėjo sustingęs, nenuleisdamas akių nuo Angel, o varnas tik mestelėjo žvilgsnį į atėjūną, bet per daug nesusidomėjęs užmerkė akis. Atrodė, kad paukštis miega.
- Užuodžiu nuo tavęs sklindantį pragaro šunų tvaiką. Jei koks nors daiktas buvo išteptas jų krauju, turi greitai jį pašalinti, kitaip gali būti nemalonių pasėkmių.
- Bet grįžkim prie svarbiausio. Kokiu reikalu čia atkeliavai?

- Noriu sužinoti kur yra Tai lungas, turiu jam informacijos.- Pasakė ramiu ir bejausmiu balsu.

Atsiskyrėlis atsiduso.
- Deja, jei dar kada nors jį ir išvysi, tai bus negreit. Jis iškeliavo labai svarbiais reikalais į nesvetingas vietas. Ar neatkreipei dėmesio, kad keli nauji šventikai kurie jį buvo matę pasiliko čia? Jis pasiėmė tik tuos, kurie yra stiprūs, užsigrūdinę nuo ilgų piligrimystės, sunkumų bei įvairių suvaržymų suteiktų sau metų. Vietovės kuriose jis dabar yra pasiekiamos tik tiems, kuriuos praleidžia jų sargybiniai. O praleidžiant žmones viena svarbiausių jų keliamų sąlygų - nepasakoti apie tai ką pamatys kelionėje niekam, ko sargybiniai nebuvo praleidę. Daugiau negaliu pasakoti. Ar manai tai sutapimas, kad aš grįžau po tiek metų keliom dienom prieš jam išvykstant? Ne, jei ko nors tau reikia, atrodo teks klausti manęs. - Papasakojęs visą istoriją Atsiskyrėlis trumpam nutilo. Tada prabilo dar kartą.
- Jaučiu šalia tavęs kažkokią dvasią. - Atsiskyrėlis įsitempė.
- Ar toje bjaurioje vietoje kurioje buvai, paėmei kažkokį daiktą? Ar galbūt tau kažkas kažką davė? Nebuvo netikėtu momentu priėjęs našlaitis, "pasiklydęs" tose katakombose ar kur tu buvai ir davęs ko nors? Ar gal pats, netyčia arba sąmoningai bandei užsiiminėti nekromantija arba vudu? - Atsiskyrėlis kabėjo greitai, bet negarsiai, visas buvo įsitempęs ir sustingęs, lyg koks žvėris pasiruošęs šuoliui. Vilkas pakėlė galvą aukščiau ir pradėjo labai tyliai urgzti. Varnas pagaliau atmerkė akis ir nemirksėdamas spoksojo į Angel.

Išklausęs atsiduso ir nužvelgė gyvius kartu ir žmogų.
- Negaliu atskleisti informacijos žmogui, kuris nepriklauso mūsų klanui.- Pasakė atsistodamas.
- Jeigu negali kalbėti mūsų kalba, reiškia tu ne mūsiškis, ir apie mano keliones negali sužinoti.

Atsiskyrėlis lėtai atsistojo, lyg butų sėdėjęs prie miegančio liūto kuris gali bet kada pabusti.
- Tau ir nereiks nieko atskleisti. Tuojau viskas savaime atsiskleis. - Tyliai pasakė. Amuletas buvęs pas Angel išlindo iš ten, kur buvo laikomas ir pakilo kelis metrus visiems virš galvos. Ten, tarp Angel ir atsiskyrėlio pakibo ore. Šviesoje jis sublizgo ir dabar buvo galima įžiūrėti kaip jis atrodė. Pasigirdo garsas, lyg būtų atrakinama spyna. Tuo pat metu turbūt kažkoks viduje įrengtas mechanizmas pakėlė ant amuleto priekio esančio senolio akių vokus. Po jais slypėjo du tamsiai žali silpnai švytintys smaragdai. Nuo šių smaragdinių akių žemyn pradėjo tysti kažkokios žalios keistos (lyg magijos ar dūmų) gijos.

Amuletas:

- Hm.. Senovinė magija.. va ką jaučiau.- Jo lazdos pradėjo švytėti. Jos visada reagavo į magiją savaip. Jis mostelėjo ranka link sustatytų lazdų ir jos sustingo ore.
- Mano lazdos visada reaguoja, jeigu kas nors ne taip.. bet šį kartą.- Kiek susiraukė ir atsitraukė nuo senolio.
- Šį kartą ne..- Atitraukė rankovę nuo rankos, kur buvo spyralės formos tatuiruotė.
- Parodyk savo.- Pasakė gana rimtu balsu. Jis žinojo, kad senolį kažkur matė, o tai tikrai buvo keista.

Atsiskyrėlis pasuko galvą į Angel pusę ir norėjo kažką sakyti, bet nespėjo. Prasivėrė ant amuleto pavaizduoto veido burna ir pasigirdo kurtinantis spiegimas. Nuo jo vilkas nuleido ausis, o varnas pakilo į orą kranksėdamas. Smaragdinės amuleto akys perskilo. Tada auksas pradėjo lydytis ir kristi ant žemės, kur tuoj pat sustingo. Galiausiai amuletas sprogo, palikdamas žalių dūmų debesį kuris nesisklaidė ore. Su tuo nutilo ir spiegimas. Atsiskyrėlis nieko nelaukęs sudėjo rankas į keistą ženklą ir čia niekam nežinoma kalba pradėjo labai greitai šnekėti. Debesis lyg ir pradėjo sklaidytis nuo atsiskyrėlio kalbos, bet tada greitai susitraukė, įtraukdamas į save ir nuo amuleto akių besileidusias magijos gijas. Kad ir kas tas kamuolys buvo, jis pradėjo lėtai judėti link išėjimo. kiti 7 koridoriai vedantys į aplinkines šventyklas buvo sveiki ir turėjo po 2 įėjimus - pro vidurinę šventkylą bei iš kart iš lauko. Kur buvo įėjimas įš lauko į didžiają šventkylą, kaidaise stovėjo aštuntoji šventykla. Niekas neatsimena, kas per Dievas ten buvo garbinamas ar kodėl ji buvo nugriauta. Dažniausia versija - kad per karą, nes ši šventykla buvo arčiausiai miesto sienos. Tarp jos ir sienos iš tiesų nieko daugiau ir nebuvo. Žalias kamuolys pajuodo, tada staigiai, lyg dingus pasipriešinimui movė pro išėjimą, kur kažkada stovėjo aštunta šventykla. Viskas nutiko taip greitai, kad varnas vos spėjo apsukti vieną ratą ir vėl nusileido ant atsiskyrėlio peties. Atsiskyrėlis pasisukęs į Angel greit pasakė.
- Išvesk žmones iš vidurinės šventyklos, tik greitai! Aš bėgu pasirūpinsiu žmonėmis ant sienos. Kai baigsi ateik ir tu. Gali reikti tavo pagalbos. Griebk šitai. - Išbėrė viską greitakalbe ir mestelėjęs Į Angel pusę iš po skarmalų ištrauktą gertuvę pasileido bėgti paskui magišką rutulį.

Angel kilstelėjo rankas ir lazdos pakilusios į orą išsiskirstė į šešis šonus. Jis greit pradėjo vesti visus iš čia.

Šventikai iš pradžių dvejojo, bet buvo pakankamai lengva juos iš čia vesti, iš po to ką jie buvo matę. Greit šventykla ištuštėjo.

Angel apsisukęs mostelėjo ranka ir lazdos grįžo. Jis nubėgo pas senolį.

Atėjęs milžiniškas golemas pramušė skylę stoge. Tada tiesiog sustojo ir laukė. Iš šventyklos, ten kur buvo pritaškyta išsilydžiusio aukso pakilo balta nušvitinta apvali plokštelė ir nuskrido link golemo. Tada pranyko kažkur jo viduje. Tai padaręs golemas apsisuko ir patraukė į pusę iš kurios buvo atėjęs.