Laukymė

Didelė tuščia laukymė supanti observatoriją ant kurios niekas neagua.

Netoli observatorijos trenkė žaibas ir ten atsirado žmogus. Jis buvo užsidengęs veidą taip, kad matėsi tik mėlynos akys. Ant jo nugaros buvo visokios lazdos. Jis buvo gana aukštas vaikinukas. Aišku tik atsiradęs nužvelgė visą teritoriją ir atsiduso.
- Jie sugadino mūsų geriausią darbą.- Tyliai pratarė ir lėtu žingsniu nuėjo per laukymę durų link.

Buvo tylu ir tuščią. Šioje seniai apleistoje vietoje nesigirdėjo paukščių čiulbesio ar voverių krykštavimo, tik medžiai ošė ir kaukė vėjas. Senoji obzervatorija niūriai dunksojo mesdama ilgą šėšėlį.

Angelas atsirado su žaibu laukymėje ir nukritęs ant žemės pradėjo juoktis.
- Vos neįkliuvau.- Tyliai tarė.

Obzervatorijos šėšėlis buvo gerokai pailgėjes - artinosi vakaras. Daugiau niekas nebuvo pasikeitę - toliau kaukė vėjas ir ošė toliau esantys medžiai.

Angelas atsiduso ir atsistojo. Užsidėjo ant burnos savo juostą, kad matytusi tik akys ir lėtai išėjo iš čia.

Angel vos išnykus vėjas sekundėlei nustojo kaukti, lyg vertindamas ką tik čia buvusi žmogų, Po to pratęsė savo beveik nepertraukiamą liūdną dejonę.