Senasis kelias

Pajutusi keistą pakilėjimo jausmą Heledh giliai įkvėpė. Šiluma išsisklaidė po kūną. Ji jautėsi geriau nei petkada gyvenime. Ji atsistojo.
- dar kartą atsiprašau visų už sutrukdytą laiką.- tarė šaltu balsu, tuomet pasisuko į vieną iš dvynių- kiek suprantu kažką esi girdėjęs apie jį.

Dvynys sekundę tylėjo. Jo veido nesimatė pro šalmą.
- Sapnų akmuo. Pavojingas daiktas. Leidžia sapnus susieti su realybe. Iš pradžių naudotojui sapnai pasidaro tiesiog realistiškesni, kai kurie sapnuose patirti sužalojimai tampa tikri. Įgyta patirtis taip pat. Vėliau, kai žmogus išmoksta tai suvaldyti, jis gali tikrovėje įgyvendinti tam tikrus dalykus, kurie kitu atveju būtų įmanomi tik sapnuose - ir visa tai ne magijos, o tiesiog valios pagalba. Sakoma, kad meistras gali vaikščioti tarp pasaulių. To joks paprastas žmogus nesugeba, be akmens tą gali padaryti tik demonai, dvasios ir kai kurie kiti ypatingi padarai. - Paaiškino. Jo balsas buvo tylokas, pakankamai melodingas. Jo dvynys atsistojo šalia jo.
- Tai reliktas, pagamintas penkių galingų dvasių kartu. Daugiausia prisidėjo prarajos, energijos bei materijos dvasios. Šis akmuo - tai didžiulių vartų, stovėjusių senovinėje tvirtovėje dalis. Vėliau, kai vartai buvo suskaldyti, iš jų liko galybė mažų akmenukų. Kiekvienas akmenukas turi mažą dalį vartų galios. - Galiausiai trumpam nutilęs pritarė broliui.
- Pavojingas daiktas. - Jo balsas buvo panašus kaip dvynio, bet vis dėlto kiek skyrėsi. Jo dvynio balsas buvo šiek tiek legvesnis, šviesesni, jo pačio - vos vos gilesnis, sodresnis, bet toks pat melodingas.

Veteranas tuo metu žiūrėjo į juos negalėdamas patikėti.
- Iš kur jūs visa tai po velnių žinot? Aš pats, per visą savo gyvenimą, kuris turbūt buvo ilgesnis nei jūsų abiejų sudėjus nieko panašaus negirdėjau. - Galiausiai jis atsitokėjo.
- Siūlyčiau visiems eiti miegoti. Keliausim anksti. Kuo trumpiau šitoje prakeiktoje pragaro skylėje tuo geriau. Pakeliui turėsit daug laiko viską išsiaiškinti. Aš pats pabudėsiu likusią naktį. - Papurtė galvą.
- Vis vien nebeužmigsiu šiąnakt. Prakeitktas miškas, su prakeiktais sėlinančiais šešėliais ir visokiomis maitos išperomis... - Jo murmėjimas tolo, jam einant link stovyklos krašto, kol nebebuvo galima jo girdėti.

Heledh nuleido akis į akmenį. * nieko sau, tai bent tau daiktelį atidavėtas plaukų kamuolys* pasigirdo balsas galvoje. Heledh lengviau atsikvėpė jį išgirdusi.
- Dėkoju už informaciją.- tarė ji dviniams. * ir visgi, aš mačiau jį savo sapne, Ken'mor dingo, gal jį dabar galiu sugaražinti tik aš, šito akmens pagalba* apgalvojo šį veiksmą. * bet aš nesu įvaldžiusi jo galią.* susinervinusi suspaudė akmenį.

Akmuo gulėjo lyg nekaltas paprastas akmenėlis. Visi pradėjo ruoštis miegui. Tik kapitonas vis dar neramiai žvilgčiojo į Heledh pusę. Veteranas pradėjo sukti ratus aplink stovyklą, visą laiką žvalgydamasis. Rankas laikė sukabinęs už nugaros. Jose buvo suspaudęs peilio rankeną - atsargai.

Heledh atsisėdo ant žemės. Nusirišo savo raištį nuo akies ir įdėmiai pradėjo stebėti akmenį. Susikaupusi bandė sutelkti savo mintis vien apie jį. Gal pavyks kažką pajusti. Visgi mergina turėjo šiokius tokius magijos pagrindus..

Akmuo buvo kaip akmuo, žiūrėdama į jį ji tik jautėsi šiek tiek mieguista. Kartu su mieguistumu greit atėjo ir kitas jausmas - lyg pe rakmenį eitų kažkokia rami srovė, lyg lėtai tekantis šaltinėlis, dabar ramus, nors bet kada gali šokti į priekį įniršęs.

Heledh nenutraukė savo susitelkimo, lėtai bet giliai įkvėpė ir iškvėpė orą. Visiškai ignoravo aplinką ir savo kūno pojučius mat viskas siejosi su jos vidine stiprybe.
*parodyk man savo paslaptis* vis kartojo ji akmeniui, stengėsi su juo bendrauti nors ir šis ir nerodė jokio noro bendradarbiauti.

Akmuo ją traukė gilyn, gilyn, gilyn... Ją pradėjo stipriai traukti kažkokia juoduma, kuri buvo susieta su akmeniu. Atrodė beveik lyg tamsa bandytų išplėšti merginos sielą iš kūno.

Heledh tesė savo kelionę , jei jai kas nutiks, betkokiu atveju Hell ras kelią pas ją ir sugražins į kūną. Dėl visą ko, Heledh paliko sidabrinio siūlo pėdsakus kuriuos sekdama grįš iš kur atėjusi.

Nutiko kažkas, kas neturėjo nutikti. Heledh dabar galėjo jausti, kad ją traukianti praraja rijo sielas, bet buvo per vėlu trauktis. Tęsdama kelionę, net kai praraja pradėjo ją traukti ji išsigelbėjo - tiesiog peršoko prarają. Prasidėjus traukimui niekas pats, be pagalbos negali išsivaduoti. Bet visi vis vien bando trauktis atgal. Heledh padarius neįtikėtiną dalyką, ko niekas iki tol nėra bandęs - toliau eiti į priekį - ji buvo išgelbėta. Išgelbėta sąlyginai, nes toks šuolis išplėšė jos sielą(ar bent jau Heledh sielos dalį) iš kūno. Ne vien išplėšė, bet ir nusviedė kažkur toli. Heledh kūnas liko čia ramiai miegoti.
[Tema nauja šviesos tautoj]

Heledh neatsibundant, visi buvo sunerimę. Kai nepavyko jos pažadinti, bet pamačius, kad ji tikrai gyva, keliauninkai susipakavo savo stovyklą. Tada paguldė merginą ant neštuvų. Juos paėmė dvyniai. Greit visi iškeliavo.