Galehadas

Sargybinis nužvelgė ją nuo galvos iki kojų, nekeisdamas išraiškos bet sunkiai galėdamas patikėti, kad mergina iš tiesų gavo leidimą.
- Jie turbūt išprotėjo... - Sumurmėjo jis, bet apsisukęs nuėjo prie sienos. Siena buvo tvirta, pakankamai aukšta tokiam miesteliui - kokių 7-9 metrų aukščio. Vartai buvo pakeliami, taigi buvo galima spėti kad už jų yra duobė pilna vandens arba prismaigstytų kuolų. Sargybinis šūktelėjo žmogui buvusiam bokštelyje prie vartų. Netrukus vartai pradėjo leistis. Duobė aplink sieną buvo plati ir labai gili, dugne vis dėlto matėsi prismaigstytų kuolų. Sargybinis tada prabilo.
- Dugne taip pat viskas gali būti lengvai padegta - Paaiškino. Toliau matėsi plikas laukas, tik pačiame horizonte matėsi tamsūs medžiai. Nors dangus virš miesto ir už Leah buvo giedras, be mažiausio debesėlio, bet tolumoje virš medžių jis buvo juodas, uždengtas tamsių debesų. Pusėtinos vietos nebuvo - iki pat debesų kukulo dangus buvo visiškai giedras. Dykynė tarp miesto ir miško horizonte buvo nelygi - šen bei ten matėsi katapultų išmuštos duobės, vienoje vietoje atrodė lyg pati žemė būtų susilydžiusi nuo kažkokio siaubingo kažkada siautėjusio karščio. Šen bei ten iš sausos žemės bei smėlio kyšojo kaulų likučiai ar metalinės nuolaužos.

Leah nusijuokė po sargybinio komentaro, bet nieko į tai neatsakė. Ji priėjo prie vartų ir laukė, kol juos nuleis. Atsivėręs vaizdas buvo stebinantis, bet mergina nuostabos išoriškai neparodė. Matėsi, kad už šių sienų ne kartą yra vykęs karas ir net ne vienas. Labai susidomėjusi išoriniu pasauliu, mergina drąsiai žengė pirmyn.
-Here I go.
Lyg sau pasakė ir pamojusi sargybiniui ranka, šitaip atsisveikinant, ji išžingsniavo iš Galehado teritorijos.

Sargybiniai, tik Leah išėjus, grąžino vartus į vietą ir grįžo į savo postus.

Kadangi nebuvo ko kito daryti, Leah pradėjo žingsniuoti pirmyn karo paliestu keliu. Kelionė nusimatė ilga, bet mergina buvo pasiryžusi pasiekti kitą tautą.

Leah nutolo kažkur link miško. Šiuo momentu viskas buvo ramu, bet budrumo prarasti kaip visada neleido debesys, kurie visą laiką kaupėsi virš blogio tautos.

Leah matė, kad artėjo miško, kur galėjo būti įvairių būtybių. Jautė, kad pavojus jau ne už kalnų. Bet kelio atgal nebuvo, tad ji ėjo į priekį. Kad ir kas jos laukė kelyje, ji praeis viską, bet tikslą pasieks.

Miestas liko užnugaryje. Leah pateko į blogio tautos valdas