Miesto vartai

Aptriušę miesto vartai. Sienose aplink miestą pasitaiko skylių, bet neikam tai nerūpi. Miestą taip pat juosia apsauginis griovys, kuriame sumesti žmonių kūnai(daugiausia mirusių nuo maro). Aplink juos zuja būriai musių, sklinda baisus dvokas.

Išsišiepė pagaliau išvydusi miesto vartus, kelionė iki čia buvo žiauriai nuobodi, tad labai jau niežtėjo rankas. Nelaukdama sesės nuskubėjo pirmųjų lavonų link, rausdama jų kišenes tikėdamasi nors menkiausio laimikio.

Susikišusi rankas į palto kišenes, sekė sesę. Kuo arčiau vartų, tuo smarvė vis stiprėjo, todėl neapsikentusi viena ranka užsidengė nosį. Iš viršaus sužvairavo į besirausiančią po lavonų kišenes merginą.
-Ir kaip tau nešlykštu?

Nutaisė tokia pačia sesers balso tembrą norėdama ją atkartoti.
-Ir kaip tau tai gali būti šlykštu?
Abejomis rankomis pavertė lavoną ant nugaros, kad galėtu geriau pasirausti po kišenės, o po juo atrado rankos griaučius. Šelmiškai šyptelėjo ir greit juos čiupusi mostelėjo Lunai prieš jos veidelį.
-Gal ištiestum pagalbos ranką?

Pasišlykštėjusi tokiu vaizdu nusispjovė ir nusisuko.
-Baik. Rimtai tau sakau. Dar užsikrėsi kokia cholera
Nusipurtė vien nuo prisiminimų, kur dabar knisasi jos sesuo.
-Greičiau išsiaiškinam kelią ir dingstam iš tos smarvės

Bukai pažvelgė į rankoje laikomus griaučius, truktelėjo pečiais ir besistojant juos numetė į lavonų krūvą. Priėjusi prie nusisukusios sesers apkabino ją per pečius.
-Nenoriu mirti viena...
Burbtelėjo.
-Tikiuosi, kad nors čia nebus nuobodu.
Kalbėjo vis dar apsikabinusia sese ir per jos petį žvelgdama į miesto vartus.

-Baaaaka
Uždėjo delnus ant sesers rankų ir taip pat nukreipė žvilgsnį į vartus. Veidą iškreipė šypsena.
-Mhmm... gal jie ilgiau išsilaiko

Šiek tiek pašoko taip kojomis apsikabindama sesę per liemenį ir ištiesdama vieną ranką į priekį linksmai šuktelėjo
-O dabar mane nešk!

-Yosh!
Pakišo rankas po sesers kojomis, kad būtų lengviau ją išlaikyti. Dar krestelėjo ją įsitaisydama patogiau ir patraukė pro vartus.

Staiga vienas iš "lavonų" sujudėjo. Tai buvo dar gyvas žmogus.
- Padėkit! - Sušuko, nesugebėdamas pats išsikapsyti iš jį užvertusių lavonų.
Praeiviai net nestabtelėjo, tik užemtę žvilgsnį praeidavo.

Luka išgirdusi pagalbos šauksmą atsigręžė atgal. Išvydusi vyrą bandanti išsikrapštyti iš po lavonų, pliaukštelėjo Lunai per petį, kad sustotu.
-Zombis?
Sukuždėjo jai į ausį įtariai

Dar po žingsnio sustojo. Vėl krestelėjo sesę ir apsisukusi nužingsniavo prie lavonų krūvos. Pasilenkė arčiau kažko judančio, kad Luka turėjo tvirtai laikytis jog nenukristų. Leido sesei geriau įsižiūrėti ar ten tikrai zombis.

Žmogus kažkaip išlaisvinęs vieną ranką beviltiškai tiesė ją link merginų.
- Padėkit... Neleiskit man mirti taip... Užkastam po lavonais... Aš dar gyvas... - Ant žmogaus veido pasirodė ašaros.

Ištiesus jam ranką, šiek tiek atsilenkė atgal, kartu norėdama atitraukti ir Luną, kad nepačiuptu jos ir nenusitemptu. Kad žmogus galėjo spręsti iš ašarų, bet nesinorėjo daryti skubotu išvadų.
-Tai jis nori būti pirmas užkapotas varnų?
Klausimai pažvelgė į sesę.

Atsitiesė, kad varganas žmogelis negalėtų pasiekti sesers ištiestos rankos ir sužvairavo į ją po klausimo bei atsakydama mirktelėjo akimi.
-O kas mums už tai... - Kreivai nužvelgė žmogystą. - jei tau padėsime?

Žmogau akys atrodė paklaikusios.
- Aš nieko neturiu... Galėsiu... Padarysiu ką tik norit... - Vapėjo jis iš siaubo nuo minties, kad mirs iš bado, sugraužtas žiurkių ar dar ko baisesnio bei užkastas po pūvančiais lavonais.

Nužvelgė vargšą žmogystą įtariai. Žvilgtelėjo į sesę klausimai ir šiek tiek šelmiškai. Buvo pasiryžusi pametėt jam savo ranką, tad gavo nušokti nuo Lunos kupros.

Sugavo sesės žvilgsnį ir nejučia išsiviepė.
-Okey
Susikišo rankas į palto kišenes.
-Būsi mūsų šuo

Žmogus tik beviltiškai bandė kažką pasakyti, vis dar tiesdamas ranką, tikėdamasis, kad jam padės išsikapanoti.

Išsišiepė ir priėjusi abejomis rankomis čiupo vyriškiui už rankos, betempiant jį lauk viena koją įsirėmė į lavoną, kad būtų lengviau.
-Ir kaip... čia mūsų... Šu-va atsidūrę?
Stengdamasi jį ištempti kalbėjo šiek tiek pridūstama.

Žmogus šiaip taip išsikapstė su Lukos pagalba. Vos tai padaręs pradėjo bučiuoti jai kojas.
- Dėkoju... Dėkoju... - Kartojo.
- Mane palaikė mirusiu...

Šiek tiek pasišlykštėjo jo elgesiu, bet šyptelėjo, tarsi jai tai pradėtu patikti.
-Taip, tu nemiręs...
Su bučiuojančia bato galu pakelė jo smakrą, kad jis pažvelgtu į jos akis
-Bet esi mūsų Šuo. Prisimink tai, kitaip tikrai palaikys mirusiu.

- Jūs per daug geros - Pasakė žmogelis nuoširdžiai. Iš išvaizdos jis iš tiesų buvo sunkiai atskiriamas nuo lavonų. Jo senieji šeimininkai toli gražu nebuvo tokie geri, kad laikytų jį šunimi. Savo šunis jie vertino labiau.

Žodis "geros", kiek sutrikdė merginą. Neramiai žvilgtelėjo į Luną. Bandydama save nuraminti greitai pagriebė vyrui už pakarpos ir kilstelėjo aukštyn, kad pagaliau atsistotu.
-Kur čia artimiausias fontanas ar vandens telkinys?

Vyras atrodo kiek nurimo.
- Yra... Kanalas... Bet iš jo gerti negalima. Jokiu būdu. Net artintis prie jo pavojinga. - Pasakojo.
- Pas Aukštuosius yra daug fontanų, bet ten dar pavojingiau. - Suko galvą žmogelis, apkvaitęs nuo bado bei ką tik nutikusių išgyvenimų.
- Dar yra upė. Ji kiek toliau... Bet pakankamai švari. - Jis matė, kad jos tikrai ne iš vandens tautos, bet nesiruošė nieko klausinėti, tik padėti savo išgelbėtojoms kaip galės.