Šiaurinis kelias iš sostinės

Kelias vedantis į šiaurę nuo sostinės - link blogio tautos sienos.

- Mane mato tik tie, kas iškvietė, bei tie, dėl kurių aš buvau iškviestas iš savo ramaus miego. Žinai, mano praeita gyvenimo vieta buvo gal ir nedidukė, bet malonesnė už šį butelį. Negaliu sakyti, kad butelis neturi savo privalumų - čia galiu viską visą laiką matyti, beje, kaip jau minėjau, jis didesnis, bet vis vien... - Pratęsė jis. Su Leah jie jau buvo beeidami pakankamai nutolę nuo vartų, kad atsidurtų kelyje.

Klausydamasi Ifričio Leah vis labiau norėjo pasielgti geraširdiškai ir paleisti summoną, tačiau vis nedrįso, nes vis dar buvo beveik įsitikinusi, kad jis iš jos tik pasijuoks ir arba paliks ją, arba dar ir nužudys.
-Šis butelys didesnis už tavo praeitą gyvenamąją vietą??!
Nenorėdama patikėti išrėkė klausimą su nuostabos pilnu veidu.
-Negaliu patikėti..
Jau tyliai ištarė susimąsčiusi.

- Taip, bet ten mano galios nebuvo suvaržytos taip siaubingai kaip čia. Praeita vieta iš tiesų buvo arbatinis. Toks gražus, lenktu snapeliu, dykumų tautos gamybos. Aš panaudodavau tam tikrus triukus, kartą iš arbatinio buvau pasidaręs tikrus rūmus, nors iš išorės arbatinio dydis ar forma nepakito. Taip pat galėjau šiek tiek įtakoti aplinką. Užtat šitam butely aš įstrigęs, ir galiu burti tiek pat, kiek skruzdė. - Aiškino ramiai jiems einant tolyn. Miestas po truputį tolo. Pro šalį dažnai prarisnodavo raiteliai. Netoliese dardėjo vagonas. Ta pačia kryptimi ėjo dar keli keliauninkai. Kolkas viskas buvo ramu.

-Eeeeh?
Negalėjo patikėti tuo, kuo girdėjo.
-Tik pamanykit, įmanoma pakeisti indo vidų, nepaliečiant išorės.....
Svarstė garsiai, tačiau staiga nutilo pamačiusi vagoną. Ji greit pabėgo kiek arčiau ir ranka pamojo bandydama jį sustabdyti.

Vadeliotojas būtų nestojęs, bet kai jį stabdė draži mergina tiesiog negalėjo pasielgti kitaip. Karavanas sustojo. Vadeliotojas palinko į Leah pusę ir išsišiepė. Vienas jo dantis buvo auksinis.
- Kuo galėčiau padėti, panelę? - Paklausė. Ifritis, atrodo, nutarė nusnūsti.

Leah išsišiepė sugebėjusi sustabdyti vagoną ir pribėgo arčiau vyro, bet vos pamačiusi jo kreivą šypseną turėjo iš visų jėgų pasistengti neperkreipti savo veido minos. Dabar bandydama išlaikyti šypsena mergina paklausė.
-Į kurią kryptį keliaujate?

- Į šiaurę, iki pasienio. Vežame atsargas. - Paaiškino vyras. Jis parodė nykščiu į toliau prikrautus vežimus. Iš arčiau buvo matyti, kad jo tiesiog buvo toks veidas, kad kiekvienąkart nusišypsojus burna persikreipdavo. Žmogus buvo jau link antros gyvenimo pusės, nors dar nežilstelėjęs.
- Jei keliaujat į tą pačią pusę, galim pavežti. Jūs, panelę, nepanaši į vieną tų besitrainiojančių chuliganų. Būkit atsargi, šioje pusėje ypač nesaugu, kartais praslysta visokios bjaurybės iš už sienos, banditų taip pat daugiau, nei likusioje šalies dalyje. Beje, kur pati traukiate? - Paklausė.

Leah įsižiūrėjo į vyro veidą ir kiek apsiramino. Nudžiugusi linktelėjo kai išgirdo, kad vyras važiuoja ta pačia kryptimi.
-Tuomet priimsiu pasiūlymą dėl pavežimo. Dabar kai prakalbot apie chuliganus, nemanau, kad eiti pėsčiomis yra pats geriausias varijantas.
Šyptelėjusi atsakė vyrui.

Vyras linktelėjo galva.
- Paeikit link vežimo galo, šokit šio vežimo vidun. Jame vežame grūdus, bus patogiausia sėdėti, ar gulėti, kaip norėsit. - Pasakė ir pradėjo raminti išlindusius sargybinius, kurie atėjo pažiūrėti, kodėl viskas sustojo.

Leah linktelėjo.
-Dėkoju.
Nusilenkė vyrui iš pagarbos ir apėjusi vežimą įlipo ir įsitaisė ant grūdų. Vaizdas iš viršaus atrodė gan smagiai ir ji galėjo matyti kaip tolsta Ugnies tautos vartai.

Po truputį Leah tolo, kol miesto vaizdas dingo už kalvos. Pakeliui nieko įdomaus nevyko - Ifritis miegojo ar buvo paniręs į kažkokią transo būseną, pro šalį retkarčiais praeidavo vienas kitas žmogus. Keliaujant toliau keliu praeinančių žmonių mažėjo, o ir pasitaikę praeiviai dažniausiai buvo ginkluoti. Galiausiai vežimas pasiekė Galehadą - pasienio miestą.