Apleistas malūnas

Išgirdusi užsitrenkusias duris taip pat stabtelėjo ir atsisuko atgal. Kilstelėjo antakį ir pradėjo toliau eiti su Luna.
-Arba katinėlis manęs neklauso arba čia kvepia spąstais.
Pamačiusi šviesą prisimerkė, pasekusi sesers pavyzdžių pridėjo ranką prie kaktos.
-Atrodo per daug silpna, kad taip apšviestų kambarį.

Piers stabtelėjo atsisukti į duris. Atrodė susirūpinęs dėl susiklosčiusios situacijos. Niekis. Nusprendė keliauti toliau tad taip pat įžengė į minėtąjį kambarį. Dėja sesutės nebuvo kompanija iš maloniųjų tad į kalbas nedrįso leistis.

Perėję koridorių jie pasiekė kambarį. Kambays iš tiesų buvo urvas. Sienos iš nelygių, kampuotų raudonų akmenų. Kambario viduryje buvo grotos - lyg didžiulis narvas. Iš jo ir sklido švytėjimas, bet jis buvo per stiprus, kad būtų galima pasakyti, nuo ko jis sklido. Narve kažkas sujudėjo.
- Kas jūs? Dar vienas demonų triukas? - Paklausė balsas sklindantis iš narvo. Balsas buvo sunkiai nusakomas, kažkoks nežmogiškas. Lyg žmonių kalba bandytų kalbėti kažkas, kieno burna tam tiesiog nepritaikyta. Vis dėlto tai buvo galima šiaip taip suprasti.

Luka negalėjo jausti jokio ryšio su Rahadu šioje patalpoje.

Einant vis arčiau vis buvo sunkiau įžvelgti kas to kambario viduryje. Tarsi saulę šviestu tiesiai į akis. Išgirdusi balsą nusivildama nuleido rankas.
-Ir tai pažadėtas turtas ir galios?
Žvilgtelėjo į sesę kilstelėdama antakį.
-Sukamės atgal?

Piers praejo pro seses ir sustojes netoli narvo pritupe. Butu ir arciau priejes bet sviesa buvo per daug ryski tam padaryti.
- Mes zmones. Juk nepanasus i demonus.
Tare Piers parodydamas i save pirstu.
- Kas tu ir kas tai per vieta?
Po pauzes vel prabilo. Stengesi kalbeti mandagiai.

Susižvalgė su sesute.
-O gal kačiukas teisybę sakė? Reikia bent tą urvą iš visų pusių apžiūrėti
Priėjo prie pat narvo ir pasilenkė kiek galima arčiau grotų. Planavo bent žvairu akies krašteliu nužvelgti narvo vidų.
-Ar saugai kokius turtus? - labai stipriai prisimerkusi pasižiūrėjo tiesiai į ryškią šviesą.

Nužvelgė betūpianti priešais grotas Piers.
-Taip, bet jau panašus į padlaižūną...
Taip pat priėjo arčiau grotų, bet stovėjo per žingsnį nuo jų. Prisimerkdama, bandė bent ką įžvelgti.
-Gal čia taip auksas žiba?

Padaras viduje pradėjo juoktis. Juokas buvo sodrus, buvo malonu jo klausytis. Šviesa priblėso tiek, kad per daug nespigintų į akis. Narvo viduje stovėjo liepsna. Būtent stovėjo būtų tinkamas žodis, nes jos forma šiek tiek priminė paukštį o galbūt žmogų. Lyg padaras stovintis viduje degtų amžinai.
- Gal ir ne demonų triukas. Žinot, demonai ne visada buvo iš prigimties blogi padarai. Kažkada jie buvo kaip ir kitos magiškos būtybės. Kaip golemai, goblinai, ugninės lapės, rakšasai bei kiti. Taigi būkit atsargios. - Baigė taip ir neatsakęs klausimo apie lobį. Jis pasisuko į Piers.
- Taigi, ką gyvieji veikia pragare? Juo labiau šitame net demonų, nors ir ne be reikalo, bet užmirštame užkampyje? - Paklausė lyg būtų šnekėjęs su jais apie orus. Šnekėdamas pasiėmė vieną iš narve gulėjusių anglies gabalų ir pradėjo jį vartyti rankose.

Prie vienos sienos kažkas žibėjo auksine spalva. Geriau įsižiūrėjus tai ir buvo auksas, bet kažkas jį buvo paveikę tokiu karščiu, kad jis iš dalies susilydė kartu su akmeniu prie vieno šono, taigi be secialios įrangos jo pasiimti neišeitų.

-Pra...pragare? - Lunai užsifiksavo tik tas vienintelis žodis. Nieko sau kur jas katinukas pasiuntė. Ot kipšas.
Prigesus šviesai, mergina apsidairė ir jos akį kaip mat patraukė žibanti aukso spalva. Nestipriai kumštelėjo sesei parodydama galva į tą pusę ir pati ten nuėjo. Pasilenkė įsiremdama rankomis į kelius ir įsispoksojo į lydinį. Atsargiai ištiesė vieną ranką link ten bei bakstelėjo pirštu bandydama susivokti ar karšta.

Šviesai prigesus Piers lengviau įsižiūrėjo į padarą. Vaikinukas ignoravo ir abi merginas ir auksą žėrintį ant sienos. Išgirdus padaro žodžius Piers menkai šyptelėjo iš susijaudinimo bei smalsumo. Atsisėdo 'turko' arba kitaip vadinama 'lotuso' (jei neklystu) pozoje priešais narvą.
- Nori pasakyti mes esame tikrame pragare? O tu pats demonas? Tu čia esi įkalintas?
Pradėjo berti padarą klausimais su kiekvienu žodžiu vis po truputi palinkdamas į priekį. Kadangi jau ramiai sedėjo ir tik kalbėjo nusprendė 'paragauti' šioje vietoje tvyrančios energijos. Pabandė kaupti energiją kol šnekučiuojasi.
(use: nature)

Išgirdus juoką jau pradėjo niežėti kumščiai. Negana to, kad slepiasi už akinančios šviesos, kalba pakyliu balsu, bet dar juos laiko klounais? Nors gal ir seses elgiasi neprideramai, tačiau niekada nemėgo, kai iš jų juokiasi. Nespėjus atrėžti jam "švelniai", priblėso šviesa. Tai, kiek nuramino Luką. Jautė, kaip jos akys dėkoja už gebėjamą, vėl matyti. Išvydus, kas narvo viduje šyptelėjo.
-Jam reikėtu ataušti...
Tyliai pajuokavo žvilgtelėdama į sesę, bet ji jau buvo užkerėta. Tad teko užsičiaupti. Gerai, kad bent vandens žmogus juo užsiėmęs, tad gal niekas to ir neišgirdo.
Net nereikėjo pajusti Lunos kumštį, kaip pati savo akimis išvydo tokį stebuklą. Sužibo akys, ausyse pradėjo skambėti monetų krioklys. Suprato, kad auksas, kaip retą, tik būtu per sudėtingą jį iš čia išsinešti.

- Aš?!? Demonas?!?! - Narve buvęs gyvis įsiuto. Rankoje laikomą anglies gabalą stipriai suspaudė iš pykčio. Nuo padaro pradėjo tvoksti labai karšta ugnis. Į jo pusę nebeišėjo žiūrėti, jis buvo per ryškus. Taip pat reikėjo greitai atsitraukti, nes buvo didelė rizika iškepti ir ugnies tautos atstovėms, iš prigimties turinčioms šiokį tokį atsparumą ugniai, ir Piers, kuris mokėjo atvėsinti aplinką. Tai truko labai trumpai, ugnies padaras susivaldė. Liepsnai nurimus, rankoje, kurioje prieš tai laikė suspaudęs anglies gabalą dabar buvo deimantas.
- Aš nesu demonas. Demonai bėgioja ir žudosi pragare laisvi. Bent jau viršutiniuose sluoksniuose, kur gyvena visokie maži negalvojantys velniūkščiai bei pragaro goblinai. Judant žemiau darosi pavojinga. Demonų lordai suskirstę pragarą į teritorijas gyvena giliai. Išskyrus velniūkščių princą.
Ir taip, aš čia įkalintas. Turėtų būti aišku pamačius šias grotas. Beje, kaip jūs sugebėjot nusigauti taip giliai į pragarą net nežinodami, kad į jį patekot?

Piers rankomis užsidengė veidą ir atsilošė atgal. Automatiškai atmosfera aplink Piers šiek tiek atvėso bet tai vargiai padėjo. Padarui aprimus vaikinukas ėmė plekšnoti per rūbus tarsi juos vedindamas mat buvo karšta.
- Gerai gerai supratau, atsiprašau, tu - ne demonas.
Greitakalbe išbėrė vedindamas save. Tada atsiduso ir vėl grįžo į buvusią padėtį kaupti energiją. Piers darėsi neramu jog jie ištikro gali būti pragare.
- Mes tiesiog įėjom pro duris sename malūne.
Išgirdęs jo pyktį ant demonų nusprendė katinėlio neminėti, mat anas kaip ir demoniūkštis..
- Ar nori kad padėtume tau ištrūkti?
Plačiau šyptelėjo Piers. Kažkodėl jam atrodė kad tai buvo naivus ir durnas klausimas. Jei jau toks padaras kaip šis negali ištrūkti tai ką jie žmgiūkščiai padarys?
- Beje. Kas tu?

Jai beliečiant auksą visa aplinka įkaito, todėl kiek pabūgusi net atitraukė ranką ir ją suėmė kita, lyg kas būtų nutikę. Tuoj po to atsisuko į narvą. Tikrai buvo įdomu sužinoti kas ten per padaras, be to sunkiai tikėjo, kad jie tikrai pragare. Nors kalba apie velniūkščius kėlė smalsumą.
-čia tikras deimantas? - žibančiomis akimis įsispoksojo į sutvėrimo delną per grotas.

Prisimerkdama atsitraukė per žingsni nuo netikėtos karščio bangos. Piktai dėbtelėjo į Piers. Ir reikėjo jam įsiutinti tą padarą, dar akimirka ir visi būtu iškepę. Bet išgirdus kalbas apie neapykantą demonams prikando lūpą. Jai bus šakes, jei sužinos apie sutartį su vienu iš jų. Dabar jai deimantas ne taip rūpėjo, kaip sveikai ištrūkti iš tariamo pragaro.

- Duris? Gali būti. Pragaras tokia vieta, kur nėra pastovumo, vyrauja chaosas. Vieną dieną tas pats koridorius gali būti pragaro viršuje, kitą kartą - netoli apačios. Vieną dieną koridorius gali vesti į vieną pusę, kitą kartą atvirkščiai. Tik dėl to demonai ir negali net šiek tiek organizuoti savo pajėgų ir visi vienu metu pulti į paviršių. Vos jiems pradėjus rikiuotis paviršiuje, žmonių ir kitos armijos juos išskaido ir pasiunčia atgal pragaran. - Aiškino ugnies padaras.
- Kas aš toks nesvarbu. Padėti jums ištrūkti iš pragaro? Galbūt ir galėčiau tai padaryti. Bet ne su visam. Kažkada vis vien jums teks patiems iš čia išsikapstyti. Bet galiu padaryti taip, kad to nereiktų daryti dar ilgai ilgai. Aišku, norėsiu šiokio tokio atlygio. - Pasakė. įdėmiai žiūrėdamas į Piers.

Piers idėmiai klausė ką šis padaras pasakojo. Taip ir liko be galo smalsu kas jis per vienas bet iš mandagumo nebebuvo įkirus ir nebeklausinėjo.
- Nori pasakyti demonai ir kitos pragaro padugnės atsiradus galimybei pultų?
Kilstelėjo antakius vaikinukas.
- O kam? Nejau jiem čia negerai? Juk kaip namie? O ar tai reiškia kad ir iš dangaus ateitų jėgos į pagalbą tokiu atvėju?
Vėl apipylė jį klausimas. Būtų ir dar žiojesis jei ne tema apie atlygį.
- Atlygio..
Numanė kas tai yra tad prasitarė.
- Tu nori ištrūkti?

-Kaip koks Minotauro labirintas... - tyliai pati sau sumurmėjo besiklausydama padaro pasakojimų.
-O atgal tuo pačiu keliu mes nebegrįšim? - garsiai paklausė, nors matė, kad sutvėrimas bendrauja tik su vandenų berniuku.

Pažvelgusi atgal pagalvojo, kad dabar laisvai galėtu grįžti pas katinėli, bet jei įkalintasis sako tiesą... Jiems kalbant jos veidas vis labiau tamsėjo. Ir kur juos įvėlė.

- Galbūt ir pultų, bet... - Atrodė, kad ugninis padaras abejojo.
- Nebesu toks tikras. Prieš nedidelį laiko tarpą (galbūt tai buvo keli šimtmečiai, o galbūt ir tūkstantmečiai, negaliu pasakyti tiksliai, čia sunku nuspėti laiką) kažkas atsitiko. Iš po to įvykio, nebematau nė vieno demono. Lyg pragaras būtų apleistas. Demonams čia negerai. Pragaras - tai kančių ir pavojų vieta. Gi demonai - tai kadaise buvę angelai, dar tada, kai nebuvo demonų, o vienintelis priešas buvo... Bet dabar tai nesvarbu. - Nusprendė daugiau nepasakoti ugninis padaras ir grįžo prie reikalų.
- Taip, norėčiau ištrūkti, bet ne, ne to iš jūsų prašysiu. Vis vien jūs negalėtumėt to padaryti. Turbūt niekas negalėtų. - Ugninis padaras atsistojo.
- Aš noriu perduoti kam nors vieną labai man svarbų ir brangų daiktą. Man reikia, kad jį nuneštumėt į kokią nors amžinai karštą vietą paviršiuje. - Ugnies būtybė atrodo užmiršo rankoje laikomą deimantą. Staiga jį prisiminusi pažiūrėjo žemyn. Deimantą apgaubė liepsna. Greit iš jo liko nieko neliko.
- Jei sutinkat tai padaryti, aš jus paleisiu.

-Tu mus paleisi? - va čia tai keistai nuskambėjo. Nesijautė Luna įkalinta, o tuo labiau nemanė, kad jų kalėjimo prižiūrėtojas yra tas sutvėrimas už grotų. Nusikvatojo, nes visą tai atrodė juokinga. Tuo labiau, kad šitas sutvėrimas regis net nematė jos egzistuojančios ir kalbėjosi tik su vaikinu. Pasilenkė priešais vandenų berniuką, tarp jo ir grotų bei pamojavo ugnies sutvėrimui.
-Duok bent šitą deimantą ir nunešiu tą siuntinuką.

[beje, ten kažkur kažką blogai parašei. Ten link'as?]

Piers liko tylėti. Puikiai žinojo kad jei ištrūks jų keliai su merginom išsiskirs. Tai reiškė kad arba jos turės nešti siuntinį arba jis.

Keistai pažvelgė į sesę nesuprasdama jos elgesio. Juk puikiausiai matė, kaip jis sugeba užsiliepsnoti ir kaip jam būtu lengva iš merginų paversti į pelenų krūvą. Luka pasilenkė priešais jos veidelį iš kitos pusės.
-Ar bent žinom kur veliamės?
Šnabžtelėjo prisidengdama nuo fakyros delnu, kartu pati netikėdama kad to klausia Lunos.

Pirštu nuspaudė sesers nosį.
-Tai kad jau įsivėlėme. Belieka išsikrapštyti - tyliai sušnibždėjo.

Nepatenkintai sujudino paspausta nosį ir atsitraukė. Luna kalbėjo teisybe, giliau įklimpti jau neįmanoma. Trūktelėjo pečiais ir ištiesė link grotų ranką. Nenuleisdama žvilgsnio nuo įkalintojo pagaliau prakalbo jam.
-Taip, finansinės paramos reikėtu.