Apleistas malūnas

Jei Piers laiku nebūtų atsitraukęs, tikrai Lunos kumštis būtų pasiekęs jo veidą. Per tą įvykį ir liepsnelė užgeso.

Priartėjus Piers susivokė, kad Luna uždegusi ugnelė ir jau viskas išaiškės. Šyptelėjusi, pervartė akimis jam nuėjus ir sprigtelėjus ant jos pirštų galiukų atsirado šviesa.
-Einam atgal nes nieko naudingo nematau?
Dairėsi aplinkui, neskubėdama sekdama katinui iš paskos.

Katinas nekreipė dėmesio į bendrakeleivius. Pirmas malūno aukštas atrodė niekuo neišsiskiriantis - kaip ir bet kurio malūno pritaikyto malti miltus. Katinas patraukė link laiptų, buvusių kitame pirmo aukšto gale.

Piers išgirdęs merginą suvokė kad gali išsiskirti betkada. Nusilaužęs pagalį nuo sienos kur kabėjo maišai, paiemė vieną seną maišą ir apviniojęs pasidarė neitin geros kokybės deglą.
- Gal malonėtumėte, damos?
Pasideiravo į jas atkištamas deglo galą jų link.

Luka kiek erzino toks katino ignoravimas, juk vis dėl to dabar turėtu jos klausyti. Norėjo sviesti nuo pirštu galiuku esančia ugnelę jam ant uodegos, tačiau pasimaišė Piers. Kilstelėjo antakį žvilgtelėdama į jo atkišta šakalį. Po tokių jo replikų tik šyptelėjo su ranka patraukusi jo deglą ir nuėjo paskui katiną.

Luna kaip ir neturėjo ką daryti, tad tik trūktelėjusi pečiais nusekė paskui sesę.

Katinas užbėgo laiptais į antrą aukštą.
- Štai čia. Mums dar reiks lipti į trečią aukštą. - Pasigirdo iš viršaus katino balsas.

Pirmo aukšto viduryje matėsi pilni užrišti maišai. Juose lyg ir turėjo būti grūdai, bet galbūt jų forma, o galbūt tai, kaip jie stovėjo kėlė įtarimą, kad ten kažkas kita.

Piers pastebėjo maišus tik kai vos ant vieno neužlipo. Vis dar laikė savo neuždegtą deglą. Pritūpė pažiūrėti į maišus. Iš už diržo nugaros pusėje išsitraukė tą patį peilį kurį turėjo iš Alice ir bakstelėjo pradurdamas maišą.

Užvertė galvą į kalbantį katiną, o po to stabtelėjo ir pasisuko į Piers, išgirdusi, kad šis kažkur bumptelėjo.

Jau pradėjo lipti laiptais, kol nesustojo Luna. Tik dabar atkreipė dėmesį į esančius maišus. Jie tikrai kėlė įtarimą, tad priartėjusi prie vieno iš jų laisvąją ranka išsitraukė savo kardą ir perkirto per užrišimą.

Iš Piers perkirsto maišo į orą pakilo dejuojančių, aimanuojančių ir kitokį panašų triukšmą keliančių beveik beformių dvasių būrys. Jų burnos ir akys buvo vieninteliai aiškesni bruožai, bet ir tie tiesiog juodos dėmės, formos lyg ištempti apskritimai. Dvasios nekreipdamos dėmesio į keliauninkus pakilo ir išnyko ore.

Lukos prakirstame maiše buvo sukišta daugybė kaulų. Kai kurie dar turėjo prilipusios pūvančios mėsos, o kai kur dar buvo atpažįstamos kūno dalys - rankos, kojas, viena kita galva. Jokių parazitų nebuvo - jie lyg nedrįso lįsti prie prakeiktų likučių tokioje prakeiktoje vietoje.

Atsitraukė pabirus kaulams po jos kojomis, o pradėjus nardyti baubams po patalpą, šiek tiek pasilenkė, kad išvengtu susidūrimo. Pradingus baubams paslėpė savo kardą ir linktelėjusi prie savo radinio paėmė rankos kaulą. Šyptelėjo atsisukdama į sesę ir mojuodama jai ne savo ranka.
-Kai ką primena.

Trinktelėjo delnu sau per veidą kada pasirodė dvasios. Ir vėl teks kautis su šmėklomis...
Bet jos dingo, todėl Luna tik garsiai atsiduso. O va seses radiniai privertė merginą kreivai šyptelėti.

Piers net šleptelėjo atatupstas taip staigiai išlindus beformėm būtybėm. Lengiviau atsiduoso kai ore jų neliko nei žymės. Tuomet žvilgtelėjo į seses ir šiek tiek susiraukė. Jam nepatiko kad taip elgiamasi su prakeiktais kažkieno palaikais.
- Sakyk, katine..
Tarė atsistodamas. Jau pamiršo demono vardą.
- Ar šios butybės paleistos galės ramiai ilsėtis?

Katinas vėl buvo pirmame aukšte, tiesiai už Lukos, nors kaip jis nulipo niekas negalėjo pastebėti.
- Jos ramiai nesilsės. Didžioji jų dalis - tai piktos dvasios, kurias pagavo dar piktesnė dvasia. Jos tiesiog pasklis po teritoriją, kur taps dalimi slampinėjančių baisybių. Galbūt kai kuriuos siaubūnus jos nudobs, galbūt kai kurie kiti siaubūnai pagaus dalį jų. Iš esmės niekas nepasikeis, pabaigoje siaubūnų skaičius liks panašus. - Aiškino. Tada pažiūrėjo į Lukos laikomą ranką.
- O šiaip siūlyčiau tokių dalykų neliesti. Net velniai nežino visų ligų, kuriomis galima apsikrėsti šiuose kraštuose. Ypač nuo lavonų. - Jam bekalbant maišas prie Lukos kojų sukrutėjo.

Piers paslėpė peilį už nugaros esančio diržo.
- Jei taip sakai.
Sumurmėjo nusprendęs palikti maišus ramybėje. Į sukrutėjusį maišą dėmesio neatkreipė. Dairėsi įėjimo į rūsį, jei toks yra.

-Rimtai, Luka... nors kartą tavo katinas protingai šneka, nustok tąsyti lavonus. Tegul ilsis... - krūptelėjo kartu su maišo krūptelėjimu. - Pamiršk ką sakiau. Rauskis giliau - šypsena veide rodė nekantrumą ir rankoje suspaudė peilio rankeną.

Kaulėtu rankos smiliumi pasikasė smilkinį klausydamasi katinėlio pasakojimo. Žvilgtelėjo į Piers piktai šyptelėdama "pridirbai...". Bet pradėjus katinėliui ir sesei ją barti kiek nukrito ūpa. Jau žadėjo nueiti tačiau maišui sukrutėjus ir Lunai paraginus taip pat suspindo jos akys. Numetusi ranką ir paėmusi maišą už vieno galo išvertė, kas jame dar buvo.

Ant žemės gulėjo didelė apipuvusios mėsos ir kaulų krūva. Staiga į jos paviršių iškilo viena kaukolė, kuri vos išnirusi išsižiojo, lyg gaudydama orą išnirusi iš po vandens ir atsiduso. Neaišku, kaip jai pavyko išleisti tokį garsą. Šalia jos išniro dar viena panašaus dydžio kaukolė. Ši taip pat sunkiai gaudė orą. Atsikosėjusi išspjovė porą apipuvusios mėsos gabaliukų lyg vandenį vos ne ant Lukos. Tada antroji kaukolė pasisuko į pirmąją.
- Tu bjaurybę! Būtum palikęs mane ten nuskesti. Net įkalintam bičiuliui ištiesti pagalbos rankos negali. - Pirmoji kaukolė papurtė galvą, ar greičiau pasipurtė, nes ji visa ir tebuvo galva.
- Gal ir būčiau ją ištiesęs jei tokią turėčiau. - Kaukolės kalbėjosi absurdiškai iš pradžių ignoruodamo keliauninkus.

Katinas tuo metu jau ruošėsi sukti atgal link laiptų, bet kaukolė patraukė jo dėmėsį.

Pier galėjo pastebėti metalu kaustytas nuleidžiamasias duris kambario pakraštyje.

Piers patruakė prie durų ir norėjo jau jas tikrinti bet išgirdo kaukolę ir sužiūro į kompanijos pusę. Kurį laiką spoksojo kas vyksta bet rusys taip pat traukė. Viena ausimi klausydamasis kas vyksta aplink pabandė atidaryti duris.

Atsitraukė per žingsnį kreivai žiūrėdama į besikalbančias kaukoles. Rankoje vis dar laikė maišą, tad kilo mintis atgal juos sumurdyti.

Išvydusi išnirusias kaukoles tik pakėlė antakius iš nuostabos. Kuo toliau tuo labiau Luna šiepėsi, mat tų keistų sutvėrimų kalba kėlė juoką ir žadino smalsumą. Priėjusi prie kūnų atliekų krūvos, pritūpė kad iš arčiau pamatytų tas kaukoles. Pakreipė galvą į šoną ir vieną iš jų net pabaksnojo peilio galiuku.
-Kaip jos gali judėti ir kalbėti? - pasisuko į katiną.

Kaukolė, kuriai bakstelėjo Luna įsižeidė.
- Iš kokio miško jūs kilę? Turbūt ne iš šito, nes mandagumo visai neturit! Įsibraunat į ne savo namus, tada dar baksnojat nepažįstamas kaukoles peiliais! - Kuakolė buvo išties pasipiktinusi. Staiga abi kaukolės suglebo, lyg jas palaikiusi gyvybė būtų apleidusi. Iš palaikų krūvos pradėjo aidėti trūkčiojantis juokas. Staiga į viršų pakilo vaiduoklis. Ant abiejų rankų jis buvo užsimovęs po kaukolę, lyg kokias skudurines lėles.
- Atleiskit, negalėjau susilaikyti. - Jis pasakė pro juoką. Vaiduoklis vilkėjo juokdario uniformą ir buvo ryškesnis už beveik bet kurį vaiduoklį. Jis buvo pakankamai ryškus, kad jo akyse net galėjai pamatyti pamišimo užuomazgas, o galbūt ir truputėlį daugiau nei užuomazgas.

Luna atitraukė peilį ir jau ketino atsiprašyti kaukolės, bet tada viskas pasikeitė. Iš netikėtumo klestelėjo ant užpakalio, mat bandė atsitraukti nuo išlendančio vaiduoklio. Jo juokas erzino, o aiškiai išvydusi klouną net nusikeikė.
-Reikėjo tą padarą palikti maiše. Neveltui matyt buvo užrištas

Piers dar stipriau trūktelėjo rūsio duris ir norėjo toliau brautis bet nustojo išgirdęs juoką ir sujudimą. Atsisuko į kompanijos pusę ir šį kartą stebėjo į vaiduoklį. Darėsi smalsu.