Miesto vartai

Dideli miesto vartai. Visas miestas apsuptas apsauginio griovio iš kurio nuolat veržiasi dūmai. Užpuolimo atveju iš griovio pakyla ugnis.

Mergina išėjo iš miesto ir dabar artėjo vartų link. Kuo arčiau ji buvo prie išėjimo iš savo teritorijos, tuo didesnis jautėsi nerimas iš jos pusės.
"Tai rizikinga. Pati pirma kova gali lemti mano mirtį. Jeigu užpuls per galingas priešas, turėsiu pasiklauti Ifričiu, tačiau didelė galimybė, kad jis tuo pasinaudojęs pats mane pribaigs arba tiesiog pabėgs.. taip, anksčiau ar vėliau jis pabėgs... O aš vis tiek į jį dedu viltis.. Baka!"
Galvojo sau mergina ir kiek tvirčiau suspaudė indą, kuriame buvo Ifritis. Net summonas galėjo jausti merginos kylantį nerimą.

Sargybiniai netrikdydami jos praleido pro vartus, kartu su kitais žmonėmis judančiais į abi puses. Butelyje tornadas pranyko, pasimatė ifritis bandantis iš vidaus išstumti kamštį. Aišku, jam to padaryti nepavyko - kamščio nė negalėjo pajudinti, bet vis vien įsiręžęs stūmė iš visų jėgų.

Praėjusi pro vartus Leah pastebėjo, ką daro Ifritis ir sustojusi pakėlė stiklainį aukščiau, kad aukščiu susilygintu su jos veidu. Primerkusi akis stebėjo summoną.
-Ir kodėl tu taip nori pabėgti?

Jis pažiūrėjo į ją, negalėdamas patikėti jos klausimu.
- Tu niekad nebuvai sutikusi Ifričio. - Pasakė pusiau teiginį, pusia klausimą.
- Aišku, kaip dieną. - Tai buvo jo vienintelis paaiškinimas. Tada jis pratęsė savo beviltišką darbą. Staiga nuo kamščio nuėjo kažkokia lyg energijos banga butelyje, kuri bloškė Ifriti atgal. Ifritis išsiteškė į kitą butelio pusę. Atsipeikėjęs nuo netikėto smūgio pradėjo plūsti jį čia uždariusį senuką daug baisiau, nei prieš tai plūdo Leah.
- Tas nususęs didžiosios vorės per klaidą išperėtas bjaurybė, tas ne iš molio, kaip kiti žmonės, o iš mėšlo nulipdytas raganos išpera, tas... - Tai buvo tik keli iš maloniausių keiksmų. Toliau padaras keikėsi taip, kad net užkietėjęs, visko matęs ir girdėjęs karo veteranas būtų nuraudęs. Laimei, kaip ir praeitą kartą, jo keiksmai dar truputį pasiplūdus pritilo, kol girdėjosi tik murmėjimas. Prisiminęs, kad jį stebi dama jis nutilo. Tada įsistebeilijo į ją.
- Užmiršk, ką sakiau. - Jis atrodė beveik susigėdęs. Beveik.
- Darau tau blogą įtaką. - Sumurmėjo ir galiausiai atsisėdo. Ar bent jau padarė kažką panašaus, nes jo kojos buvo ugnies sūkurys. Jis Ifričiui "atsisėdus" susiplojo, lyg ifritis būtų sukryžiavęs kojas. Jis iš po to kai buvo ką tik iškviestas pasikeitė. Atrodo, dabar jau buvo pilnai įžengęs į šį pasaulį.

Tikroji Ifričio išvaizda:

Leah išpūtusi akis stebėjo Ifritį ir niekaip negalėjo suprasti, kas šiam taip staiga pasidarė.
-Tu teisus, pirmą kartą tave sutikau, todėl dar daug ko apie tave nežinau..
Pradėjo kalbą, tačiau šis pradėjo baisiai keiktis. Leah tik dar labiau išpūtusi akis stebėjo summoną, kol šis nesusigėdo. Po šio paskutinių žodžių mergina nesugebėo susilaikyti ir prapliūpo juokais, net šiek tiek susilenkė.
-Tikrai.. daug ko nežinau.. bet tu man... patinki!
Besijuokdama pasakė Leah.

Ifritis papurtė galvą.
- Negaliu patikėti, kad nesi girdėjusi apie džinus bei ifričius. Vidurinės, tamsos, šviesos bei vėjo tautose kiekvienas vaikas žino tuos mitus. Nesvarbu, siūlau pajudėti, nes sargybiniai žvilgčioja į tave kiek įtariai. Nekaltinu jų. Aš taip pat įtariai žiūrėčiau į merginą, stovinčią vietoje prie vartų, laikančią tuščią butelį rankoje bei besijuokiančią.

-Jie tavęs nemato?
Tyliai paklausė nustojusi juoktis ir su nuostaba žiūrėdama į Ifritį. Jam nespėjus atsakyti, ji neskubėdama pajudėjo pirmyn susimąsčiusi.

Heledh bei su ja buvę keliauninkai galiausiai pasiekė miesto vartus. Sargybiniai juos sustabdė.
- Kokiu reikalu? - Paklausė. Sargybiniai ant šarvų turėjo savo tautos spalvų bei atributikos.
Diplomatas nieko nelaukęs ištiesė sargybiniui kažkokį ritinį popieriaus.
- Aš diplomatas iš ugnies tautos. Turiu diplomatinę neliečiamybę. Aplink mane stovintys kariai - tai sargybiniai. - Vartų sargybinis pradėjo tiesti ranką link rašto, bet to nebeprireikė. Šalia jų ant prašmatnaus arklio tvirtais, blizgančiais šarvais sėdėjęs žmogus pamojavo ranką sargybiniui pasitraukti.
- Nereikia visų tų formalumų. Kam gaišti laiką. Aš laiduoju už šį žmogų, pažįstu jį jau ilgą laiką. Jis ką nors apgauti arba suregzti suktą planą galėtų taip pat sėkmingai, kaip kurmis galėtų skraidyti. - Veteranas patraukė popierių ir paslėpė atgal tarp savo daiktų. Atrodo jis pažino šalia stovintį žmogų iš balso.
- Faherai? - Paklausė negalėdamas patikėti. Žmogus linktelėjo galva.
- Taip, tai aš, bet pirma einam į ramesnę vietelę, bus patogiau šnekučiuotis. - Po šių žodžių veteranas tik linktelėjo galvą ir pajudėjo į priekį kartu su senu pažįstamu. Kartu su juo pajudėjo ir jo sargybiniai.

Heledh paragino savo arkliuką kulnais ir šis nusekė paskui visą grupę. Nužiūrėjo sargybinius lyg bandytu analizuoti kokie iš jų kovotojai išeitu.