Miesto centras

Heledh bei kiti keliauninkai galiausiai pasiekė didelį pastatą - turbūt Veterano draugo rezidenciją. Faheras nulipęs nuo arklio perdavė jo vadeles atbėgusiam tarunui. Kitas tarnas atidarė duris. Faheras tada įsivedė visus vidun. VIdus buvo pakankamai gražus, bet ne toks puošnus, kaip daugelio lordų. Užtat buvo daug erdvės. Visa vieta kvėpėjo dykuma. Buvo pakankamai šilta, nors ne taip karšta, kaip lauke. Faheras nuvedė svečius į valgomąjį ir palikęs juos ten pasišalino, atsiprašęs, kad reikia nusiimti šarvus. Veteranas atsisėdo vienos stalo pusės gale. Kiti sekdami jo pavyzdžiu irgi pradėjo sėstis.

Heledh pasitraukė š tolimiausią ir tamsiausią kambario kampą. Nugara atsirėmė į vėsią sieną. Perdaug šviesos jai šitoje šalyje. Ji tik užsitraukė gobtuvą ant galvos taip paslėpdama pusę veido, matėsi tik lūpos ir smakras. Apsisukusi apsiaustu stengėsi apsaugoti odą šviesos.

Greit grįžo ir Faheras. Jis atsisėdo už stalo galo, jo dešiniame šone sėdėjo veteranas.
- Taigi. - Pradėjo. Ar bent jau norėjo pradėti. Pastebėjęs, kad Heledh stovi ir pats atsistojo.
- Atleiskit, panelę, nepamačiau jūsų. Kodėl nesėdit? - Paklausė.

Heledh eilinį kartą buvo paskendusi savo mintyse todėl tik akis kuri akylai stebėjo viską kas dedasi pastebėjo vyrą kuris kreipėsi į jį.
- atleiskite už mano įžulumą, tačiau esu paprasta samdinė kuri gauna atlyginima už saugumo palaikymą, o ši vieta tinka kuo puikiausiai.Be to, sėdėjimas sumažina greitos atakos atrėmimo precentą. Todėl jei neprieštarausite, liksiu šioje vietoje.

Faheras linktelėjo galva, tada numojo ranka.
- Suprantu, bet čia visai saugu. Galit ir prisėsti. - Pasakė, tada pasisuko į veteraną.
- Taigi, kur buvai dingęs visą tą laiką?

Heledh visai nesinorėjo sakyti, kad po jojimo jai skaudėmo minkštąją, balnas buvo kažkoks kietas. Bet buvo ir nemandagu nesisėsti kai šis primygtinai paprašė ir tuo labiau atsistojo. Sukandusi dantis pasitraukė nuo vėsios ir malonios sienos. *nekenčiu ugnies šalies* suburbėjo jos galvoje Hell. * Gyvenime nebejosim ant tokio kūdo arklio, kitą kart nusivokim iš kokio ūkininko, tie tai prišeria savo gyvulius, bus minkšta sėdėti* Heledh darėsi karštą

Bekalbėdamas Faheras atsisėdo. Jie nebežiūrėjo į Heledh. Žiūrėjo vienas į kitą kaip seni pažįstami.
- Aš? Na iš pradžių pasitraukęs iš pareigų treniravau naujus karius. - Veteranui bekalbant atėjo tarnai, nešini padėklais su vynu bei įvairiais kitokiais gėrimais. Faheras paėmęs vieną vyno taurę pradėjo sriūbčioti. Veteranas pasiėmė brendžio. Iįgėręs gurkšnelį užbaigė savo trumpą pasakojimą.
- Vėliau tapau diplomatu. - Po šių žodžių Faheras paspringo. Šiaip taip vis dėlto bekosėdamas sugebėjo pasakyti.
- Diplomatas?!? Tu?!? - Jis niekaip tuo negalėjo patikėti. Veteranas pamatęs draugo reakciją šyptelėjo.
- Man taip pat buvo nelengva patikėti iš pradžių. Bet ką aš veikiau nėra labai įdomu, geriau atsakyk man ką tu veikei? Iš po tos nakties, kai pakliuvom į pasalą ir prasidėjo sąmyšis visi galvojo, kad tu miręs. Ir šiandien nežinome, kiek ten buvo mirusiųjų bei dingusių. Kur po galais tu dingai tą naktį?

Heledh jautėsi visiškai iškritusi iš konteksto, tikėjo, kad ir kiti ne ką geriau už ją įsipaišę į aplinką. Tokie privatūs pokalbiai skirti tik dviems poroms ausų. Ne daugiau.

Dvyniai atrodė kaip visada - sėdėjo šalia vienas kito, tvirti, viskam pasiruošę, be emocijų. Kapitonas galbūt jautėsi kiek nejaukiai, bet kai atnešė įvairaus maisto tai išgaravo - jis aiškiai buvo alkanas.

O seni draugai kalbėjo toliau. Faheras po draugo klausimo trumpam nutilo. Tada vėl prakalbo.
- Per kovą, kai kilo sąmyšis, mane, kartu su būreliu vandenių bei žemiečių, atskyrė nuo pagrindinių pajėgų. Neturėjome ką daryti, kaip tik trauktis į mišką. Mūsų paimti jie niekaip negalėjo - žemiečių gynybą nepralaužiama, o vandenių gydymo sugebėjimai taip pat neeiliniai. Nepraradome nė vieno kario. Vis dėlto, teko trauktis, nes jei pakankama jų pajėgų dalis būtų atkreipusi į mus dėmesį, niekas nebūtų išgelbėję. Ryte galvojome grįžti, bet bijojome, kad jei jus išžudė, kas atrodė tikėtina, mums atėjus visus pribaigs. Pasiuntėmė žvalgus, bet jie negrįžo. Mūsų grupelė tada pradėjo trauktis į kitą pusę. Deja, mus užpuolė satyrų būrys, atskilęs nuo pagrindinių priešų pajėgų. Nežinau, kiek laiko vienas klaidžiojau po tuos miškus. Kai pagaliau radau miestą negalėjau tuo patikėti. Nebebuvau panašus į save, buvau atpratęs nuo civilizacijos. - Pasakojo.

Tuo metu Heledh vienoje kambario pusėje galėjo pastebėti kažkokį lyg ir rūką ar kažką, galbūt rūko sankaupą. Ji buvo vos vos matoma, čia pasirodydavo, čia dingdavo, bet vis vien, kažkas ten buvo.

Heledh akies kampeliu stebėjo keistą judesį tame krašte. Norėjosi ištiesti ranką ir bandyti prisikviesti tą padarą ar daiktą, nebuvo įsitikinusi kas tai, tačiau priminė kelionę akmens pagalba.

Neatrodė, kad kas nors kitas tai pastebėjo. Keista sankaupa priartėjo prie Heledh. Ji buvo vos vos matoma, taip silpnai, kad buvo galima abejoti, ar ji iš tiesų yra, ar tik vaidenasi. Veteranas toliau kalbėjosi su senu draugu. Kapitonas buvo užsiėmęs valgymu. Dvyniai sėdėjo ramiai, kaip visada. Net prie stalo nenusiėmė šalmų. Nebuvo aišku ir kur jie žiūri.

Heledh ištraukė ranką iš po apsiausto ir pirštais perbraukė per šešėliusl. Vsiškai užmoršusi aplinkinius žiūrėjo į reiškinį su pasigerėjimu.

Rūkas gavo žmogiškesnė pavidalą. Heledh galėjo girdėti vos vos juntamus garsus, kurie sklido nuo rūko. Jie buvo per tylūs, kad suprasti, kas tai buvo iš tiesų.

Heledh pasisuko visu kūnu į šešėlį visiškai ignoruodama aplinkinius. Pasislinko arčiau mat buvo ant sofos krašto.

Ji galėjo išgirsti šnabždesių nuotrupas. Tai vis dar buvo taip tylu, kad beveik nebuvo įmanoma suprasti didžiosios dalies.
- ...sa...oje......Pavojus......kul......kov...jai......Centras... - Tokias žodžių nuotrupas buvo galima suprasti.

Susinervinusi apsidairė, galiausiai nusrendė. Ji nugara atsirėmė į atlošą , buvo galima pamanyti, kad užmigo, iš tiesų Heledh delne spausdama akmenį bandė persikelti į kitą pasaulį.

Kad ir kas trukdė, persikelti jai nepavyko. Galbūt ji tiesiog dar nebuvo gerai persikėlimo įvaldžiusi, o galbūt buvo per anksti vėl tai bandyti. O galbūt trukdė visai kas kita, apie ką Heledh dar nė nenutuokė.

Tuo metu veteranas su senu draugu kaldėjosi susėdę šalia, dalijosi įspūdžiais, kartais nuaidėdavo juokas. Kapitonas buvo įnikęs į maistą - tai Heledh galėjo atspėti net užsimerkusi iš kartais subarškančio peilio ar šakutės garsų.

Heledh nesustojo, stengesi susikaupti dar labiau, galvoti tik apie akmenį ir kelionę. Garsai liko už jos nugaros.

Garsai tilo, tilo tilo...


Heledh plaukiojo juodoje tuštumoje. Aplink į visas puses buvo vien juoduma, lyg užmerkus akis. Heledh skrajojo. Savo rankas, kojas galėjo matyti, nors šviesos šaltinio nebuvo. Jausti nieko nejautė - nei šilumos, nei šalčio, nei vėjo ar oro, nė mažiausio garso.