Miško glūduma

- Mes dabar skrendam virš sielų medžio teritorijos. - Paaiškino Lunai.
- Ten staugia įvairios dvasios, įkliuvusios į jo pinkles. Kai kurios nužmogėjusios, virtusios iškreiptais, siaubingais padarais. Kitos tiesiog įkalintos ar kankinamos. - Praplėtė savo paaiškinimą, lyg kalbėtų apie įprastą dalyką. Tada nutarė atsakyti ir į Piers klausimą.
- Ne šiaip stipresni, daug stipresni. Aišku, jei sugebėtumėt tą jėgą sukontroliuoti. To niekas nesugeba padaryti, ten galia tiesiog per daug chaotiška. Reiktų geležinio susikaupimo, taip pat turėtum būti visiškai bejausmis, nes bet kokia emocija gali pakeisti net sėkmingai sulipdytą burtą. Net jei tai sugebėtum, yra milijonas dalykų, kurie gali pasukti ne taip, taigi reikia ir sėkmės. Didžiausia tikimybė, kad tau pabandžius pasinaudoti magija būtum tiesiog suplėšytas į gabalus. Taip, aš buvau pakankamai arti centro, nors demonai dažniausiai vengia artintis prie salos vidurio. Bandant artintis dar arčiau... Na, jei vidurį pasiektum ir ne visas, kuri nors tavo ranka ar koja vis dėlto turėtų jį pasiekti. Blogiausiu atveju, bent tavo dulkės tikrai pasiektų vidurį. - Klyksmai ir vaitojimas bei maurojimas liko už nugaros. Grįžo įprastiniai blogio miško garsai.

- O jei nenaudotumei magijos? Ar tokių būdų apsisaugotum?
Toliau klausinėjo katino. Vaikinukas puikiai suprato, kad keliauti į vidurį dar yra smarkiai per anksti ir kad reiks dar daug patirti kol taps pasirengęs.
- Hm. Galėsiu pašaukti tave vardu apsiekęs patį centrą.
Plačiai išsišiepęs tarė, šitaip pareikšdamas kad kadanors pateks ten ir ne tik viena jo galūnė ar dulkė. Jis visas.

- Galbūūūūt. - Katinas galvojo.
- Mokančiam naudoti magiją vis vien būtų sudėtingiau - jis jaustų potraukį naudoti magiją, lyg kokį gundymą. Bet reiktų naudoti magiją ar kažką panašaus, nes kitaip pro kai kurias kliūtis praeiti beveik neįmanoma. - Katinas papurtė galvą.
- Vis vien anksčiau ar vėliau kas nors turės ten keliauti. Viduryje esanti jėga palaiko visos salos gyvybę, ar tiksliau išlaiko salos atmosferą bei dienos/nakties ciklą, kurie palaiko gyvybę, net klajojant po įvairias kosmoso vietas. Reikia gi suprasti šį mechanizmą, bei sugebėti jį pasiekti. O kas jei jam kas nors atsitiktų? Jei žinotume, kas tai yra, gal galėtume pataisyti nelaimės atveju.

Po katino atsakymo dar labiau persikreipė ir užsižiūrėjo į tas sielas prie medžio, lyg bandydama ten atpažinti pažįstamus. Nelabai klausėsi vaikinų pokalbio, kol ta vieta nedingo iš akiračio. O tada jau pasimuistė, įsimindama, kad vienumoje pasikalbėtų su sese, dėl to keisto vidurio mechanizmo. Ar tik ne bus tėvų keliavimo priežastis.

- Kaip katinas tu žinai labai daug.
Tarė pakeldamas akis į padarą.
- Mes dar toli skrisim?
Pdabalavo kojomis vėl žvilgtelėjęs į apačią.

Po katino kalbos apie paslaptinga mechanizmą/jėgą žvilgtelėjo žemyn, nors tik matė tabaluojančias sesers kojas ore, bet tarsi jautė ką ir ji.
-Taip...Ir kur mus skraidini dabar?

Katinas žvilgetėlo žemyn.
- Užkalbinot mane. Mes jau seniai galime leistis. - Jie skrido virš kažkokio vėjo malūno sulūžusiais sparnais. Sostinė jau buvo dingusi už nugarų, kaip ir miškas. Katinas pradėjo leistis žemyn.

[nauja tema: Apleistas Malūnas]