Miško glūduma

Šiuo metu merginai norėjosi tik sukapoti tuos krūmynus, bet ar verta rizikuoti savo kardais po tokio katino pasirodymo? Prieš prakalbant sesei jau buvo pasiryžusi priimti pasiūlymą, o dabar tik laukė, ką atsakys.

Katinas ramiai kabėjo Piers rankose.
- Aš pririštas prie šios vietos. Netiesiogiai. Tai burtai. Galėčiau dingti iš čia, bei išsivesti žmones, jei kas nors su manim sudarytų sutartį. Deja, merginos mano, kad aš jas noriu apsėsti. - Jis pavartė akis, negalėdamas patikėti, kad jos vis dar taip mano.
- Aš būčiau galėjęs, ir vis dar galėčiau išvesti jus. Jei būčiau laisvas, galėčiau nevaržomas, ar bent jau minimaliai varzomas sutarties naudotis savo galiomis. Ir nors nė iš tolo neprilygstu galia seniesiems, moku kelis triukus. Beje, būčiau dėkingas jei mane nuleistum ant žemės. Jei norėsiu paskraidyti, išsiauginsiu sparnus. - Tvora jam ramiai kalbant dar labiau traukėsi į jų pusę, ją supo kažkoks rūkas, kuris besisukdamas aplink tvorą atrodė lyg kenčiančių žmonių veidai. Iš aikštelės pradinio ploto buvo dar likę maždaug 2/3.

- Oh.
Susivokė ir atsargii pastatė katiną ant žemės. Išgirdęs raudonplaukės klausimą atsisuko į ją.
- Tai ne aš padariau. Mane tiesiog čia išmetė.
Keistai iššiepė šypseną.
- Pravalas ane?
Tada vėl surimtėjo atsisukdamas į katiną. Sunėrė rankas ant krutinės.
- Tai kokia gi ta sutartis?

Tarsi nusivildama papurtė galvą po Piers žodžių. Akies krašteliu pamačiusi dar sklandančius šešėlius nusprendė, kad nieko nebus ir teks sutikti su katino sąlygomis. Ir kuo greičiau, kol tas galimybes nepasivogė pelkių žmogus ir nepaliktu čia jas vienas žūti. Prieidama prie katinėlio vieną kardą paslėpė, kitą aštriuoju galu nukreipė į gyvūnėlį.
- Sutinkam. Bet jei ką žinokis, susirasiu tave sapnuose ir pagavusi įkišiu į maišą su akmenimis ir įmesiu į ežero vidurį.
Mergina kalbėjo rimtai, nes nebuvo patenkinta dabartine jų padėtimi, kad šiam turi nusileisti ir paklusti jo taisyklėms, kai tiek yra neaiškumų.
[Darysiu lagą kokia savaite, tad ne visada laukit mano atsakymo. Smagaus žaidimo. ]

Tylomis žiūrėjo kas vyksta aplinkui. Lukai nuėjus prie Katino ir pradėjus kalbėti, norėjo šokti ją sustabdyti, bet aišku buvo kad sesuo teisingai elgiasi. Nėra kitos išeities, o būti vyjoklių pašaru mažiausiai norėjosi.

- Tuoj sužinosi. - Atsakė katinas Piers'ui, nors žiūrėjo į Luką
- Tu sutikai laisva valia. Sutartis sudaryta. - Pasakė katinas ramiai. Abu juos apsupo raudonos energijos aura, kuri tuoj išnyko. Katinas pradėjo keistis. Jis pradėjo purtytis, lyg būtų šlapias, bei rangytis, kaip katinai daro, kai bando nutrinti nuo savęs ką nors, ko neišeina padaryti letėnėlėmis. Taip pat pradėjo didėti ir keistis. Galiausiai padidėjęs kokius tris kartus jis sustojo. Ant jo nugaros buvo dideli sparnai, vietoje, kur jie jungėsi su kūnu matėsi galingi raumenys. Jis atsisėdo, kad Luka galėtų sėsti ant jo.
- Pirmyn, nesidrovėk.

Battle form 1:

Susiraukė išgirdusi "laisva valia", juk joms tebuvo likusios dvi išeitis - mirtis arba sutikti su katino valia. Sugniaužė kardo rankeną apsupus raudonai šviesai, nes net po sutarties nekiek nepasitikėjo juo. Pradėjo trauktis atgal vis dar nenuleisdama savo ginklo, kol katinėlis transformavosi. Vis toliau vis labiau Lukai tai nepatiko.
-Demonas...
Nesąmoningai ištarė, nustebusi žvelgdama į nauja jo pavidalą. Katinėliui ją palaikius drovia įžiebė ankstesnę jos būklę. Norėjo parodyti, kas čia ko bijo ar drovis išties, bet akimirka atgavo sveika protą ir žvilgtelėjo į Luną. Paslėpusi savo antrąjį kardą užšoko ant gyvūno/demono kupros ir šyptelėjo sesei.
-Bent šis bus naudingas ir nenudės grafaičiai taip lengvai.

Piers krūptelėjo katinui pradėjus išsidirbinėti ir keistis. Vaikinas net atgal atšoko.
- Neįtikėtina..
Neslėpė nuostabos spoksodamas į naująją katino formą.

Kada katiną ir sesę apgaubė raudona aura, išsigando ir puolė link jų, bet nespėjus prisiartinti ji dingo. Vis tik besipurtant tam padarėliui, Luna įsikabino sesei į švarkelio skverną. Kas benutiktų, jos vienos nepaleis. Bet pasirodo būkštavimai buvo perniek.
-Wooow
Akys blizgėjo iš susižavėjimo, o po Lukos replikos energingai linktelėjo galva ir išsiviepė.
-Aha

- Aš niekur neskubu, galim dar pasišnekučiuoti, jei norit. - Pasakė ramiai sėdėdamas, laukdamas, kol Luka užlips ant nugaros. Tuo metu iš aiktelės bebuvo likusi pusė. Dvasių veidai rūke aiškėjo.
- Beje, kiti man ant nugaros nelipkit. Netilpsit. Aš jus kitaip paimsiu. - Balsas buvo tapęs storesnis, priminė labiau liūto murkimą.

Pamačiusi sesers išraišką taip pat nusišypsojo mirktelėdama akį jau sėdėdama ant katinėlio kupros. Išgirdusi jo sąlyga, dėl keliautojo vietos buvo nepatenkinta. Kodėl šalia jos negali būti ir Luna, juk puikiai tilptu kartu. Atsisuko į ją sunerimusi "ką dabar šis sumastė?".

Taip ir galvojo, kad katinukas dabar išgelbės tik Luką. Šyptelėjo atsakydama į sesers susirūpinusį žvilgsnį ir nuleido akis žemiau, į tą išdidėjusį padarą.
-Tu pats dabar sumąstei šnekučiuotis? Ir niekas gi daugiau ant tavęs nesiropštė. Ar padidėjo tik tavo kūnas, o smegeninė taip netyčia sumažėjo?
Baugu buvo skirtis su sese, bet reikia tikėti, kad jai nieko nenutiks, o Luna kaip nors išsikapstys.... su tuo vandeniu.

Piers toliau stovėjo į stebėjo veiksmą sunėręs rankas.
- Taigi, kas toliau?
Vaikinas regis nelabai rūpinosi artėjančiais vijokliais. Blogiausiu atveju lips į medį.

- Pasakiau, kad žinotum. Žmonėms kartais užplaukia keisčiausių dalykų. - Atsakė paprastai. Į įžeidimą nekreipė dėmesio. Atsistojęs pradėjo plasnoti. Truputį pakilęs pažiūrėjo į viršų. Staiga jis dar šiek tiek padidėjo ir griebė Piers į vieną leteną, o Luną į kitą per jų pažastis bei pečius - jo letenos buvo įsikabinusios į juos ir atrodė lyg keistos kuprinės. Jis tai padarė kaip galima švelniau. Tada dideliu greičiu šovė į viršų. Tvoros artinosi, o jie vis kilo. Atrodė beveik lyg tvoros juos vejasi į viršų. Išėjimas lyg ir neartėjo, bet katinas šypsojosi. Tvoroms dar truputį priartėjus, kai jos buvo per porą metrų nuo keliautojų į visas puses, katinas staiga sustojo ore ir suriaumojo ant tvoros. Rūko veidai, supę tvorą, iš išgąsčio pasitraukė. Katinas greit pametėjo abu rankose neštus keliauninkus į orą, tada sugavo juos galinėm letenom. Priekinėm pradėjo draskyti tvorą. Su kiekvienu smūgiu smogusi letena būdavo siaubingai supjaustyta, bet vos ją atitraukus pradėdavo gyti. Iki tol, kol smogdavo vėl būdavo užgijusi. Visa tvora dejavo ir lingavo draskoma. Dar po kelių smūgių neatlaikė ir atsitraukė į šonus, palikdama properšą. Pro ją ir išnėrė katinas. Jie atsidūrė aukštai virš miško, medžiai buvo nedidelio kamuoliuko dydžio. Katinas nusklendė link miško pakraščio. Letenos buvo apibraižytos, iki galo nesugijo.

Katinėliui pakilus įsikibo į jo kažkiek turinčius "karčius". Šiek tiek pasilenkusi į šoną stebėjo, kaip jos sesę paimama nuo žemes. Po to staiga jam šovus į viršų automatiškai prisiglaudė visu savo kūnų. Pastebėjo, kaip lenktyniaujama su prakeiktais krūmais, mintyse norėjosi griebti už savo ginklų ir gerai juos pakapoti, bet rodos kūnas to neleido. Staiga sustojus ir katinėliui užriaumojus pakėlė galvą, tą akimirką išvydo, kaip jos sesę buvo išsviesta į orą. Vos neperlipo per jo galvą, kad pamatytu, kas jai nutiko. Ją sugavus lengviau atsikvėpė ir vos spėjo grįžti prieš katinėliui pradedant draskyti jiems kelią. Išnirus į padanges platybes neskubėdama išsitiesdama atsisėdo. Vaizdas po pastarojo glostė jai širdį, tarsi laisvės pojūtis. Pasilenkė į šoną, kad nors akies krašteliu pamatytu kaip ten jos sesę.
-Gyva?!

Piers tuo metu tik atsiduso iškilus į padanges.
- Nedaug truko.
Liko ramiai kabaliuoti katino letinose.. Žvalgėsi po apylinkes.

Kada jau katinėlis pradėjo plasnoti, Luna suskubo prie savo palto, kur buvo suvynioti jas užpuolusios moteriškaitės pelenai. Jau buvo užsimojusi tai sviesti sesei, kad išsineštų su savimi, bet tada pajuto katino letenos sugrėbimą ir nešulį tik tvirtai prispaudė prie krūtinės, nutuokdama kas jos dabar laukia. Bekylant norėjosi spardyti tuos vyjoklius, bet spygliai atrodė bauginančiai, o ir , ačiū Dievui, toli, kad pasiekti. Akys dar labiau išsprogo, kada pajuto jog ją išmetė, todėl stipriai užsimerkė ir tik vėl pagauta atsargiai pramerkė vieną akį. Geriau jau katinas tegul nebando to pakartoti. Toliau viskas vyko labai greitai ir įkvėpė oro tik kai išgirdė Luką. Kažkaip pasikreipė, kad išvystų ją:
-Aha. Lyg ir gyva. Bet gal gali savo augintinio paprašyti, kad mus nuleistų ant žemės?

Katinas išsišiepė Lunai.
- O ką? Bijai aukščio? - Jam buvo linksma.
- Jei nori, galiu nuleisti jus į mišką. Bet aš ten toli gražu ne vienintelis demonas ir gryna jėga tikrai ne galingiausias. Taigi siūlyčiau dar pakentėti, kol pasieksim miško pakraštį. - Kalbėjo demonas. Dangus buvo tamsus, apsiniaukęs juodais debesimis, kaip dažnai būdavo šioje vietovėje. Pro retas properšas debesyse buvo matyti juoduma arba labai tamsi raudona spalva. Kuo toliau link šalies pakraščio, tuo šviesesnis ir normalesnis buvo dangus bei žemė. Arčiau sostinės daugiausia medžiai buvo sudžiūvę, iškraipyti, žemė suskilinėjusi, žolė neaugo - nebent raudonos žolės kuokštai arba susipynę spygliuoti krūmai. Šen bei ten buvo užteršto, bjauraus vandens telkiniai.

-Su mielu noru pasilikčiau prie to ką motina su tėvu davė. Negavau sparnų -tai ir skraidyti nenoriu
Sugriežė dantimis, nes erzino toks katino linksmumas. Vietovės iš aukštai absoliučiai nekėlė susižavėjimo, o tuo labiau kai taip arti debesys. Bet, tarkim, katinas sakė teisybę, todėl Lunai beliko kentėti.

Priešingai nei merginai, Piers vaidai kėlė didelį susižavėjimą. Jis net išsižiojęs žiūrėjo į apylinkes. Tiek dar vietų galima aplankyti.
- Ei šitaip mes galėtume ir į vidurio salą nuskristi, ar ne?
Pasiteiravo katino pakeldamas šiek tiek galvą į viršų.

Šyptelėjo išgirdus sesę, džiaugėsi, kad ji dar sveika ir su tokiu pačiu užsidegimu. Tik dabar atidžiau apžiūrėjo apylinkes. Vaizdas privertė susimastyti apie tėvus, jų gimtinę, klaną ir seserų pažadą.

Katinas Lunai daugiau nieko nebesakė. Vietoj to atsakė į piers klausimą.
- Pakankamai arti vidurio. Bet ne per arti. Netoli vidurio siaučia energijos audros. Jūsų burtininkų magija ten būtų sunkiai pažabojama, nenuspėjama, beveik nevaldoma, bet siaubingai galinga. Mano sugebėjimu ta energija nepaveiktų, nes to, ką aš sugebu galios šaltinis nėra ta energija, kurią jūs naudojat. Bet visvien, per energijos audra skraidyti... Nepatartina. - Aiškino skriedamas link miško krašto. Pradėjo girdėtis miško garsai - siaubingi maurojimai, riaumojimai, klyksmai bei įvairūs nenusakomi garsai, nuo kurių plaukai piestu stojosi. Katinas atrodė ramus.
- Beje, mano vardas - Rahadas. - Pridėjo po kelių sekundžių po to, kai nutilo.

Sukluso Piersui paminėjus Vidurio žemes. "Vadinas ir jam ten kažko reikia?" susimąsčiusi net įsispoksojo į vaikiną gretima, kol jos dėmesio neatitraukė apačioje prasidėję riaumojimai. Neapsakomas smalsumas privertė Luną nuleisti akis žemyn. Ten kažkas vyko, o tai galėjo būti net labai naudinga. Ir pagaliau net išgirdo katino vardą.
-Taip ir maniau, kad turi turėti vardą
Šyptelėjo sau po nosim sumurmėjusi.
-Ei, Rahadai, gal žinai kas ten apačioje dedasi?
Tas triukšmas gal ir pašiauštų kailį, bet labai jau knietėjo kažkam išspardyti užpakalį, tuo labiau, kad skraidymas sukėlė per daug emocijų, kurias dabar reikėjo būtinai išlieti.

Piers nudelbė akis žemyn pažiūrėti iš kur tie garsai bet negalėjo susikaupti. Galvoje sukosi visai kiti klausimai.
- Klausyk, Ragba.. Rahadai. Nori pasiakyti salos viduryje būtume stiprseni? Esi ten buvęs? Galima patekti arčiau vidurio krašto?
Iš susijaudinimo net pasispardė kojomis ir pasimuistė.

Išgirdusi "vidurio sala", kaip ir jos sese įsistebeilijo į Piers, bet tik iš viršaus. Bespoksant pastebėjo sujudimą apačioje. Šelmiškai nusišypsojo ir norėjosi šokti nuo katino kupros, bet kiti vaikino klausymai ją sulaikė. Bei realybe, kad nušokus turbūt nusisuktu sprandą. Informacija už dyka ja viliojo, o katinėlis vis dėl to dar labiau pravers joms. Tad klusniai sėdėdama laukė atsakymu.