Miško glūduma

-Sėkmės laukiant, mhmm...
Šyptelėjo ir akies krašteliu sužvairavo į katinėlį.
-Jei mes iš čia neišsikrapštysim, tai niekas čia ir neatsibels. Paprasta logika
Trūktelėjo pečiais. Kalbėjo nerūpestingu balsu ir su kiek šypsenos, bet tas katino "trapios" taip skaudžiai trenkė į paširdžius, kad Luna sugriežė dantimis ir stipriai sugniaužė kumščius, kas net persidavė į viso kūno krūptelėjimą.
-Kaip manai, o gal tiesiog mesti tą katiną į krūmus? Jie nenorės jo sužeisti ir pasitrauks...
Garsiai samprotavo kasydamasi ranką ir akimirkai žvilgtelėjusi į sesę vėl sužiuro į užtvarą.

Katiną, atrodo, linksmino tokios kalbos.
- Jis irgi neišsikapstė, bet jūs čia atėjot. - Katinas linktelėjo galvą į vieną dar pakankamai geros būklės kaulų krūvą.
- Jei norit mane kur nors mesti, jums reiks užlipti į šį medį. Sėkmės bandant tai padaryti.

Tuo metu tarp medžio šaknų ir žemės prasivėrė pakankamai nedidelis plyšys. Tai ir buvo Piers pažadėtas išėjimas. Vos vaikinui išlindus plyšys užsivėrė ir viskas atrodė kaip buvę, tik dabar laukymėje dar stovėjo Piers.

Pridėjo pirštą prie smakro ir linktelėjo galvą pritardama sesei, tuo pačiu žvilgtelėdama atgal.
-Taip, juk jo priežiūroj turėtu būti ta tvora. Ir kas norėtu ant jos pasimauti?
Pakilo žvilgsnis į katinėlį tupinti medyje, ne taip jau ir neįveikiamas tas medis jai atrodė.
-O gal padekim šia vietą? Medį? Užtvarą?
Su nauja idėja žvelgė Lunai į akis. Tačiau priešais juos prasivėrė skylė, kur privertė merginą atsitraukti nesulaukus iškart atsakymo. Išlindus vaikinui keistai jį nužiūrėjo, per daug jau šviesaus veidelio.
-Dar vienas nelaimėlis...

Piers iškart pajuto kitą klimatą, kvapą ir apskritai pakitusią aplinką. Neįprastą "šuolio" įspudi paaštrino vaizdas prieš akis. Gimtajame mieste beveik nebuvo matyti ugnies tautos atstovų, tad raudoni merginų plaukai mistiškai traukė ir domino jį.
- Kokia tai vieta?
Galiausiai prabilo kreipdamasis į merginas.

Katinas susidomėjęs stebėjo, kaip merginos reaguos į naują atklydėlį. Nebuvo panašu, kad jį grasinimai gąsdino.
- Tai pribaik mane ir pažiūrėk, kaip tai jums padės. Ar jūs bent klausėtės, ką aš jums prieš tai aiškinau? - Tada atsargiai pauodė orą.
- O nuo tavęs užuodžiu kažką pažįstamą. Tik nežinau, ką...

Super sesers idėja padegti viską. Muahaha! nors kažin ar tai būtų įmanoma matant tokias spalvas.
Kaip ten bebūtų mintys greitai nutrūko prasivėrus žemei. Luna atšoko kelis šuolius atgal, aišku įsitikindama kad Luka spėjo sureaguoti. Pasirodžius vaikinui, šiurpas perėjo per visą kūną.
-Va...vanduo?
Instinktyviai žengė už sesės.

Piers kiek prisimerkė iš nepasitenkinimo, tačiau ne piktybiškai. Regis ugnies tautos atstovės jį priemė priešiškiau nei jis jas.
- Jūs iš ugnies tautos? Vadinasi čia ugnies tauta?
Vėl gi teiravosi dar kartą. Tuomet išgirdo dar vieną balsą. Tokį kokio dar nėra girdėjęs. Smalsiai pasuko galvą į katiną.

- Malonu susipažinnnnnti. Aš Katinas. - Linktelėjo galva katinas, lyg Piers jau būtų pasakęs savo vardą.

Kilstelėjo antakį išgirdusi, kad nelaimėlis nežino kur esąs. Nežymiai žvilgtelėjo į katinėlį ignoruodama jo žodžius "ką šis sumastė...". Sesei atsiradus už jos nugaros, gavo susirūpinti. Vieną ranką uždėjo ant kardo rankenos, bet rodėsi, kad nelaimėlis po kol kas nekėlė grėsmės. Šyptelėdama demonstratyviai nusilenkė, bet dar nenuleisdama kitos rankos.
-Sveikas atvykęs į pono katino ir medžio besapni ir to pasekoje depresišką mažąjį pasaulį.
Išsitiesusi žvilgtelėjo atgal į sesę.
-Dėja, dažnai mus maišo su ugnies tauta, dėl plaukų spalvos, bet mes iš Žemės tautos.

Sukluso, kad katinas prisistatė tiesiog Katinu. Jai kažkaip atrodė, kad tas padarėlis turėjo turėti vardą. Ai, koks skirtumas. Mintyse numojo ranka ir sukrizeno po sesers taiklaus apibūdinimo. Dar kiek idėmiau nužvelgė pasirodžiusį vaikiną, o tada atsikrenkštė išgirdusi sesers melą.

Piers liko pasimetęs po tokio merginos atsakymo. Nei linktelti nei šypsotis. Išgirdęs katiną jam taip pat linktelėjo.
- Malonu. Aš Piers.
Vaikinas ne tik naiviai pateikė savo vardą bet beveik nesudvejojo ir merginų žodžiais. Nepatyręs dar keliautojas. Sunėrė rankas ant krutinės.
- Eeeeh... Retas atvejis žemės tautoje.. Turbūt..
Gale pridūrė suvokęs kad dar ten nebuvo.
- Jei jau čia taip negerai kodėl tiesiog neišėjus?

Katiną pralinksmino toks vietovės apibūdinimas.
- Nepavadinčiau deprsišku... - Katinas galvą atsisėdęs. Jis permatė merginos melą iš toli. Žemės tautoje raudonplaukis galėtų atsirasti nebent mišrioje šeimoje. Aišku, buvo dar toks vienas nedidelis klanas... Bet net jų plaukai buvo rudi, tiesiog su raudonu atspalviu. Jokiu būdu ne grynai rudi.
- Palauk... Tie, ką užuodžiu... Ar jie tau kažką... Davė? - Paklausė katinas Piers'o. Katinas nušoko ant kiek žemesnės šakos, kad galėtų geriau užuosti.
- Beje, jos išeiti gali, tik nenori manęs kartu vestis. O aš kitaip jų išleisti negaliu. Nieko asmeniško. - Pridūrė lyg tarp kitko.

Linktelėjo galvą į šoną
-Jei nepastebėjai, mes čia aptverti spygliuočių krūmų, pro kuriuos šiukštu neprasibrausi, jei ir bandysi, baigsis kaip šitam...
Žvilgtelėjo į laukymes pakraštį gulinčią kaulų krūvą, su dar, jos nuostabai, gerai išsilaikiusia mečete rankose.
-Yra dar viena galimybe...
Pakėlė galvą į medžių šakas
-Bet, nenorim būti apsėstos.
Šyptelėjo po katinėlio žodžių ir labiau suspaudė kardo rankeną jam nusileidus žemiau. Aišku dabar labiau dėmesį traukė ir Piers, ko pogalais katinas jį čia atsitempė.

Vaikinukas kilstelėjo antakius ir jau ketino eiti arčiau medžių bei krūmų, bet išgirdo katino žodžius.
- Priklauso nuo to ką vadini Tais..
Nors Piers jau nutuokė kad katinas viską žino apie statulas. Iš kur? Tas sukosi jo galvoje. Ar katinas bando raudonplaukes nuskirausti? O gal atvirkščiai. Bandė viską sudelioti į vietas galvoje.

- Salą sudarančios ir galbūt valdančios jėgos. - Jis sumurmėjo, jo ausys nusileido ir prigludo prie galvos, jis vis žvalgėsi aplink, lyg kas nors galėtų nugirsti, o tada išlindusi pabaisa jį prarytų. - Tada katinas atsigavęs iš po išgąsčio suvokė ir Lukos žodžius. Jis labai teatrališkai papurtį galvą ir pasukinėjo akis.
- Kiek kartų kartosiu, kad tai nėra apsėdimas. Ar esi nors kartą mačiusi apsėstą žmogų? O tai padariusį demoną? Aišku, kad nesi, jei vis dar manai, kad aš tokio tipo demonas. Tokius dalykus daro visai kito tipo demonai. Man jau įgriso jus įtikinėti. Norit - supūkit čia. Liksit tik dar viena kaulų krūva, iš kurios tik dulkės bus likusios po tūkstantmečio ar kito. Net jei jums pavyktų pabėgti iš šios laukymės, ko nepavyko padaryti tūkstančiams kitų, negi manote, kad rastumėte kelią iš miško? Arba neįkristumėte į spąstus, klajodamos taip aklai? Nors greičiausiai nespėtumėt, jus prarytų koks demonas. Ne, neapsėstų, demonai apsėda žmones tik bandydami prasilaužti į šį pasaulį, nes kitaip tai padaryti velniškai sunku. O gal vėl galvojate mesti mane į krūmus? Norit, pats tai padarysiu? - Atrodo padarui trūko kantrybė. Jam ant nugaros išaugo du didesni už jį patį sparnai, jis pašoko ir nusklendęs dideliu greičiu iki tvoros rėžėsi į ją. Iš jo liko dūmų kamuolys, o smūgio akimirką iš medžio atsklido ausį ręžiantis garsas bei blyksnis. Katinas vėl atsirado ant medžio, bet kažkas pasikeitė. Gyvatvorė pradėjo raitytis, ar greičiau jos šakelės pradėjo tai daryti, lyg būtų įpykusios. Aplink sklido traškesys.

Į vaikiną stengėsi daugiau nesigilinti, nei tiek kiek nužvelgė, užtat katinas patraukė dėmesį. Net išplėstomis akimis ir mirksėdama klausėsi padarėlio. Juntant jo kylantį susierzinimą, veide pamažu augo kreiva šypsenėlė, bet tikrai nesitikėjo, kad Katinas ims ir mesis link krūmų. Iš pradžių žaktelėjo dėl išaugusių sparnų, o tada su dar didesne nuostaba sekė skrendantį katiną į vijoklius. Nelabai suprato kas įvyko, nes nuo baisaus garso užsidengė ausis ir užsimerkusi nusisuko nuo tos vietos.
Kada atsimerkė ir atsitiesė, aplink krebždėjo visa gyvatvorė. Tarsi būtų atgijusios.
-Kas per...? Ir katinuko nebėra?
Dairėsi į visas puses jau išsitraukusi savo durtuvus.

Kaip ir jos sesę, taip ir ją sudomino katinėlio elgesys. Visą tą laiką vaidino visa ko galvą, o dabar lyg pabrukęs uodegą. Bet vėl jam persimainius ir pradėjus niršti šyptelėjo su savo velniška šypsenėle. Išaugus jo sparnams išsitraukė savo kardus "bring it on". Lukos žvilgsnis tapo, kaip per gerą seserų medžioklę. Pasilenkė praskridus jam virš jų galvų. Atsisukus net nespėjo išvysti kaip jis pasismeigė, tik akimirka jos akyse tapo baltą ir tas nesveikas cypimas. Sukando dantimis mintyse nusijuokdama, pamišėles klyksmui neprilygo. Pakėlus žvilgsnį į medžio šakas caktelėjo liežuviu, puikiai suprato jo mintį, bet nesinorėjo taip viską lengvai palikti. Tuo pačiu neapleido ir savo gynybos pozicijos.

Piers tik šiek tiek išsižiojo katinu skrendant ir išteisė ranką jo link tarsi mėgindamas sustapdyti. Primerkė akis kai šis tėškėsi į šakas. Tada žvilgtelėjo vėl į atsiradusi katiną. Na taip matė per dieną daug ko bet čia kažkas naujo.
- Na esmė supratau...
Sumurmėjo po nosimi Piers. Priešingai nei sesutės, vaikinas nepuolė imtis atsargumo priemonių.
- Taigi...
Sudvejojo kaip kreiptis.
- Pone Katine, kokių jūs pasiūlimų turit kaip ištrūkti?
Kalbėjo neatitraukdamas akių nuo judančios givatvorės.

- Tuuuuu... Kokią tau galią suteikė vyresnieji? - Paklausė katinas Piers'o, šią sekundę nekreipdamas dėmesio į jo klausimus ir pats domėdamasis situacija, kad žinotu, kokių galių turi vaikinas ir kokios jo galimybės. Bent jau kolkas neminėjo to, kas ką tik įvyko, lyg niekur nieko. Nekreipė dėmesio į seseris, kol jos pačios ko nors nepasakė. Medis, ant kurio jis tupėjo pradėjo traškėti kiek garsiau, lyg busdamas iš miego ar rąžydamasis.

Piers patylėjo gal minutę spoksodamas į katiną. Žvilgtelėjo į seses. Kadangi šios nesiėmė iniicatyvos prabilo pats.
- Galimybę virsti į vandenį.

-O!
Tik prašnekus katinui, pastebėjo, kad jis gyvas. Vis tik aplinka Luną labai erzino, todėl dairėsi į šonus galvodama kaip greičiau iš čia išsineždinti. Net medis nebeatrodė draugiškas.

Pastebėjusi Piers žvilgsnį, nepatenkinta kilstelėjo antakį "Ko šiam tipui reikia?". Jau užkniso laukti, kol katinas baigs savo šnekučiavimą su pelkių žmogumi ir vėl teigsis pulti, nors pagalvojus tai jau atrodė beprasmiška po jo triuko. Bet dar pradėjęs judėti medis nekėlė noro čia užsilikti ilgiau. Žvilgtelėjo į sesę perversdama akis, duodama mintį kad jai jau nuobodu.

Buvo sunku iš tikrųjų pasakyti, bet atrodė, kad gyvatvorė juda artyn, kiemelio plotas traukiasi...
Katinas nušoko nuo medžio ramiai.
- Greit mus visus suplėšys į skutus... - Pasakė jis lyg tarp kitko.
- Aišku, iš po to ką padariau, aš taip pat nebebūsiu apsaugotas ir mane taip pat suplėšys į gabalus. Užtat kai grįšiu į žemę būsiu laiiiiisvas. Galiausiai pakalbėjęs su jumis nusprendžiau - kokių galų būti toje žemėje, jei esi pririštas prie vienos vietos? Nedomuuuuu. - Pabaigęs kalbėti pradėjo glaustytis aplink medį, kuris atrodė, lyg jį būtų suėmę traukuliai.

Pires kilstelėjo antakį. Lūpą šiek tiek atvėpo.
- Neatrodo gerai..
Sumurmėjo suvokęs kad tikrai negerai bus kai gyvatvorė juos pasieks. Vaikinas atsisuko į katiną ir paiemė už pažastų į rankas. Na kaip betkokį katiną. Paėmęs iškėlė prieš save kad būtų galvos panašiame lygyje.
- O kodėl tu negal iš čia sprukti? Jei dirbsime kartu tikrai ištrūksime.
Atsisuko į merginas.
- Jūs juk iš žemės tautos.. Neturite gebėjimo kokio tuos augalus numarinti ar praverti žemę kad jie neturėtų kaip artintis.
Vėl atsisuko į katiną iškeldamas murkių dar aukščiau kaip kokį simbą.
- O ir tu juk sparnus turi. Negali išskristi?

-Jei į tave taip sureagavo ta nelemta tvora, tai kaip tu mus būtum išvedęs iš čia, kai sutiktume su tavo sąlygom?
Perpykusi kreipėsi į katiną. Vadinasi, tas kvailas padaras tikrai jas apgaudinėjo.
-Tch - tebuvo atsakymas į vandens vaikino repliką, o po to priekaištingai sužvairavo į Luką. Tada jau pasisuko į Piers
-Palaaauk, o tai tas plyšys per kurį tu atkeliavai? Kaip tu tai padarei?